Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja greitas vartojimas ir maksimalaus pelno siekis, vis garsiau kalbama apie alternatyvas – verslo modelius, kurie ne tik generuoja pajamas, bet ir sprendžia opias socialines bei aplinkosaugos problemas. Du tokie modeliai, pamažu, bet užtikrintai įsitvirtinantys ir Lietuvoje, yra socialinis verslas ir kooperatyvai. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – nišiniai, idealistų vedami projektai, jų potencialas kurti tvaresnę, teisingesnę ir bendruomeniškesnę ateitį yra milžiniškas. Tai ne tik verslas. Tai – judėjimas, keičiantis požiūrį į tai, kas yra sėkmė ir kokia tikroji verslo prasmė.
Kas yra socialinis verslas? Daugiau nei vien pelnas
Įsivaizduokite įmonę, kuri gamina stilingus aksesuarus. Tačiau vietoje to, kad tiesiog pardavinėtų juos ir krautųsi pelną, ji įdarbina žmones su negalia, suteikdama jiems ne tik atlyginimą, bet ir orumą bei galimybę integruotis į visuomenę. Arba kavinę, kurios visas pelnas skiriamas benamių gyvūnų prieglaudai išlaikyti. O gal technologijų startuolį, kuriantį programėlę, padedančią vienišiems senjorams bendrauti ir gauti reikiamą pagalbą. Visa tai – socialinio verslo pavyzdžiai.
Socialinis verslas – tai verslo subjektas, kurio pagrindinis tikslas yra ne akcininkų pelno maksimizavimas, o teigiamo socialinio poveikio kūrimas. Žinoma, toks verslas privalo būti finansiškai tvarus, kitaip jis tiesiog negalėtų vykdyti savo misijos. Tačiau pelnas čia yra ne tikslas, o priemonė – priemonė pasiekti socialinius tikslus. Socialiniai verslai sprendžia pačias įvairiausias problemas: skurdo ir socialinės atskirties mažinimą, aplinkosaugą, pagalbą pažeidžiamoms visuomenės grupėms, kultūros paveldo išsaugojimą ir daugelį kitų.
Lietuvoje socialinio verslo koncepcija dar palyginti nauja. Ilgą laiką socialinių problemų sprendimas buvo priskiriamas išskirtinai nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) arba valstybei. Tačiau verslo įrankių – inovacijų, efektyvumo, rinkodaros – pritaikymas socialinėms misijoms atveria naujas galimybes. 2015 metais įsigaliojęs Socialinio verslo įstatymas suteikė teisinį pagrindą ir apibrėžimą, kas gali būti laikoma socialiniu verslu. Pagal jį, socialinio verslo subjektai dalį savo pelno privalo reinvestuoti į socialinius tikslus.
Vis dėlto, biurokratiniai reikalavimai ir kartais per menkas valstybės institucijų supratimas apie šio sektoriaus specifiką vis dar išlieka iššūkiu. Nepaisant to, Lietuvoje jau gausu įkvepiančių pavyzdžių. Nuo dirbtuvių, kuriose iš perdirbtų medžiagų gimsta nauji daiktai, įdarbinant buvusius kalinius, iki maitinimo įstaigų, remiančių vaikų dienos centrus. Šie verslai įrodo, kad verslumas ir socialinė atsakomybė gali žengti koja kojon.
Kooperatyvai: bendradarbiavimo galia
Kooperatyvas – tai dar viena verslo forma, kurios pamatas yra ne kapitalas, o žmonės. Tai – savanoriškas asmenų susivienijimas, siekiant bendrų ekonominių, socialinių ir kultūrinių tikslų per bendrai valdomą ir demokratiškai kontroliuojamą įmonę. Paprasčiau tariant, kooperatyvo savininkai yra jo nariai – tie, kurie naudojasi jo paslaugomis arba jame dirba. Kiekvienas narys, nepriklausomai nuo jo finansinio indėlio (pajaus dydžio), dažniausiai turi vieną balsą priimant sprendimus. Tai užtikrina demokratiją ir neleidžia vienam ar keliems didiesiems investuotojams primesti savo valios.
Kooperacijos idėja Lietuvoje turi gilias istorines šaknis. Tarpukariu kooperatyvai, ypač žemės ūkio srityje (pieno perdirbimo, kreditų unijos), buvo vienas iš ekonomikos variklių, padėjęs smulkiesiems ūkininkams konkuruoti rinkoje ir stiprinti savo ekonominę galią. Kooperatyvai „Pienocentras”, „Lietūkis” buvo tapę sėkmės ir nacionalinio pasididžiavimo simboliais. Deja, sovietmetis šį judėjimą sunaikino, paversdamas jį priverstine kolektyvizacija, kuri neturėjo nieko bendra su savanoriškumo ir demokratijos principais.
Atkūrus nepriklausomybę, kooperatyvų judėjimas atsigauna pamažu. Vis dar tenka kovoti su neigiamu „kolchozo” stereotipu, tačiau situacija keičiasi. Šiandien Lietuvoje sėkmingai veikia žemės ūkio kooperatyvai, kurie padeda ūkininkams bendrai realizuoti produkciją, įsigyti techniką ar trąšas palankesnėmis sąlygomis. Taip pat populiarėja kredito unijos – kooperatiniai bankai, teikiantys finansines paslaugas savo nariams, dažnai palankesnėmis nei komerciniuose bankuose sąlygomis ir skatinantys vietos ekonomiką.
Tačiau kooperacijos potencialas yra kur kas platesnis. Pasaulyje populiarūs vartotojų kooperatyvai (kai gyventojai susivienija, kad galėtų pigiau įsigyti prekių), energetikos kooperatyvai (investuojantys į atsinaujinančios energijos šaltinius, pavyzdžiui, saulės elektrines ant daugiabučių stogų), paslaugų ar darbuotojų kooperatyvai (kai įmonės savininkai yra patys darbuotojai). Šie modeliai leidžia bendruomenėms pačioms spręsti savo problemas, išlaikyti pinigus vietos ekonomikoje ir kurti tvarias darbo vietas.
Socialinio verslo ir kooperatyvų sinergija
Nors socialinis verslas ir kooperatyvas yra skirtingos teisinės formos, juos vienija bendros vertybės: bendruomeniškumas, socialinis teisingumas, tvarumas ir demokratija. Dažnai šios dvi koncepcijos persipina. Kooperatyvas iš prigimties turi socialinio verslo bruožų, nes jo tikslas – tenkinti narių, o ne išorės investuotojų, poreikius. O socialinis verslas gali pasirinkti kooperatyvo formą, kad užtikrintų demokratinį valdymą ir didesnį bendruomenės įsitraukimą.
Šių dviejų modelių sinergija gali tapti galingu įrankiu sprendžiant Lietuvos regionų problemas. Įsivaizduokime apleistą kaimo mokyklą. Bendruomenė, įkūrusi kooperatyvą, galėtų ją prikelti naujam gyvenimui: įsteigti daugiafunkcį centrą su vaikų darželiu, senjorų užimtumo grupe, amatininkų dirbtuvėmis ir nedidele kavine. Toks centras ne tik teiktų reikalingas paslaugas, bet ir kurtų darbo vietas. Jei šis kooperatyvas dar ir reinvestuotų dalį pelno į socialines iniciatyvas (pvz., nemokamą maitinimą nepasiturintiems vaikams), jis veiktų kaip visavertis socialinis verslas.
Iššūkiai ir galimybės kelyje į prasmės ekonomiką
Nepaisant augančio susidomėjimo, tiek socialinis verslas, tiek kooperatyvai Lietuvoje susiduria su nemažai iššūkių. Vienas pagrindinių – visuomenės ir valdžios institucijų švietimo trūkumas. Dažnai šie verslo modeliai vis dar vertinami skeptiškai, painiojami su labdara arba laikomi nekonkurencingais.
Kitas iššūkis – prieiga prie finansavimo. Tradiciniai bankai ir investuotojai dažnai vengia rizikuoti ir investuoti į verslus, kurių pagrindinis tikslas nėra maksimalus pelnas. Nors atsiranda specializuotų fondų ir programų (pvz., INVEGA siūlomos priemonės), jų vis dar nepakanka, o sąlygos ne visada pritaikytos šių verslų specifikai.
Teisinis reguliavimas taip pat reikalauja tobulinimo. Reikalingas didesnis lankstumas, mažesnė biurokratinė našta ir aiškesnės mokestinės paskatos tiek patiems verslams, tiek juos remiantiems asmenims ar įmonėms.
Tačiau svarbiausia – keisti mąstymą. Turime suprasti, kad verslas gali ir privalo būti atsakingas. Kad ekonomikos augimas neturi vykti socialinės gerovės ir sveikos aplinkos sąskaita. Būtent čia socialinis verslas ir kooperatyvai rodo kelią.
Galimybės yra didžiulės. Augantis vartotojų sąmoningumas ir noras rinktis etiškus, tvarius produktus bei paslaugas atveria naujas rinkas. Jaunoji karta, kuriai vis svarbesnė tampa darbo prasmė ir vertybės, yra potencialūs socialinio verslo kūrėjai ir darbuotojai. Technologijos leidžia kurti naujus bendradarbiavimo ir socialinio poveikio matavimo įrankius.
Ateitis priklauso mums
Socialinis verslas ir kooperatyvai nėra panacėja nuo visų visuomenės ligų. Tai nėra lengvas kelias, reikalaujantis atsidavimo, kantrybės ir kūrybiškumo. Tačiau tai yra realūs ir veikiantys įrankiai, leidžiantys kurti ekonomiką, kurios centre – žmogus ir planeta, o ne vien skaičiai ataskaitose.
Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie šio judėjimo augimo. Galime sąmoningai rinktis socialinių verslų produktus ir paslaugas. Galime domėtis kooperacijos idėjomis ir galbūt patys tapti kredito unijos nariu ar burtis su kaimynais į energetikos kooperatyvą. Galime palaikyti ir viešinti sėkmės istorijas, taip keisdami visuomenės požiūrį.
Lietuva, turinti gilias bendruomeniškumo ir talkos tradicijas, turi puikų pamatą plėtoti prasmės ekonomiką. Socialinis verslas ir atgimstantis kooperatyvų judėjimas yra ne mados klyksmas, o būtinybė, jei norime kurti atsparią, teisingą ir klestinčią ateitį sau ir ateinančioms kartoms. Tai – kelias nuo „aš” prie „mes”, nuo pelno bet kokia kaina prie bendros gerovės. Ir šio kelio pradžioje mes jau esame.