Turbūt kiekvienas lietuvis, bent kartą įrenginėjęs namus, daręs remontą ar tiesiog pirkęs didesnį daiktą, yra susidūręs su fraze „moki veži“. Tai ne tik vieno populiariausių statybinių ir buities prekių tinklo pavadinimas, bet ir visą verslo filosofiją bei pirkėjo ir pardavėjo santykį apibrėžiantis principas. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta ir skaidru: prekės kaina yra tokia, kokią matote etiketėje, o jos parsigabenimu į namus turite pasirūpinti patys. Tačiau po šia paprasta formule slypi kur kas sudėtingesnis pasirinkimų, išlaidų ir galimybių labirintas. Šiame straipsnyje mes pasinersime gilyn į „moki veži“ pasaulį, išanalizuosime jo privalumus bei trūkumus tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, ir pateiksime praktinių patarimų, kaip priimti protingiausią sprendimą ir galiausiai sutaupyti ne tik pinigų, bet ir laiko bei nervų.
„Moki veži“ filosofija: daugiau nei tik verslo modelis
„Moki veži“ principas yra klasikinis „atskirtų paslaugų“ (unbundling) pavyzdys. Vietoj to, kad pardavėjas į prekės kainą iš anksto įskaičiuotų vidutines logistikos, sandėliavimo ir pristatymo išlaidas, jis pasiūlo „gryną“ prekės kainą. Atsakingumas už prekės kelią nuo parduotuvės lentynos iki pirkėjo namų slenksčio yra perkeliamas ant paties pirkėjo pečių. Tai sukuria skaidrumo iliuziją – juk pirkėjas aiškiai mato, kiek kainuoja pats daiktas, ir gali savarankiškai spręsti, kiek jis yra pasirengęs mokėti už jo transportavimą.
Šis modelis ypač išpopuliarėjo statybinių medžiagų, baldų, stambios buitinės technikos sektoriuose. Ir ne be reikalo. Šiose srityse logistikos kaštai gali sudaryti žymią galutinės kainos dalį. Pavyzdžiui, paletės trinkelių ar keliolikos gipso kartono plokščių atvežimas reikalauja specialaus transporto, krovėjų darbo, o atstumai gali labai skirtis. Jei pardavėjas įskaičiuotų „vidutinį“ pristatymo mokestį į kiekvienos prekės kainą, pirkėjas, gyvenantis gretimoje gatvėje ir turintis savo mikroautobusą, permokėtų už paslaugą, kuria nesinaudoja. Tuo tarpu pirkėjas iš atokesnio rajono galbūt gautų nepagrįstai pigų pristatymą pardavėjo sąskaita.
Taigi, „moki veži“ modelis apeliuoja į pirkėjo savarankiškumą ir racionalumą. Jis tarsi sako: „Mes siūlome jums žemiausią įmanomą prekės kainą. Visa kita – jūsų rankose. Būkite savo pirkinių šeimininkai“. Tai ypač patrauklu tam tikram segmentui pirkėjų – statybininkams, meistrams, ūkininkams, kurie dažnai turi nuosavą transportą ir kuriems galimybė patiems kontroliuoti logistikos procesą yra privalumas, o ne trūkumas.
Pirkėjo dilema: kaina etiketėje prieš galutinę sumą čekyje
Pagrindinis psichologinis masalas, kuriuo naudojasi „moki veži“ modelis, yra vizualiai maža kaina. Stovint parduotuvėje ir lyginant dviejų skirtingų pardavėjų siūlomų sofų kainas, ta, kurios etiketėje puikuojasi mažesni skaičiai, visada atrodys patrauklesnė. Būtent čia ir slypi pirmieji spąstai – emocinis sprendimas, paremtas nepilna informacija.
Protingas pirkėjas visada turėtų skaičiuoti ne prekės kainą, o bendrąją nuosavybės kainą (angl. Total Cost of Ownership), kuri šiuo atveju apima ne tik pačią prekę, bet ir visas su jos įsigijimu bei parsigabenimu susijusias išlaidas. Į šį skaičiavimą turėtų įeiti:
- Transporto kaina: Nesvarbu, ar tai būtų parduotuvės siūlomas transportas, ar samdoma įmonė, ar nuosavo automobilio degalų sąnaudos.
- Laiko sąnaudos: Laikas, praleistas organizuojant transportą, derinant laikus, laukiant pristatymo ar pačiam važiuojant į parduotuvę ir atgal. Jūsų laikas taip pat kainuoja.
- Fizinės pastangos ir papildoma pagalba: Ar prekę reikės užnešti į penktą aukštą? Ar tam reikės samdyti krovėjus, ar prašyti draugų pagalbos, vaišinant juos pica ir gėrimais?
- Papildomos įrangos nuoma: Galbūt prireiks priekabos, specialių diržų tvirtinimui ar vežimėlio.
- Rizika: Kas atsitiks, jei transportuodami prekę patys ją sugadinsite? Parduotuvės atsakomybė baigiasi ties rampa. Sugadinta prekė – jūsų nuostolis.
Tik sudėjus visas šias dedamąsias galima realiai palyginti du pasiūlymus – vieną su „moki veži“ sąlyga, o kitą – su įskaičiuotu pristatymu. Kartais paaiškėja, kad iš pirmo žvilgsnio brangesnis variantas su nemokamu pristatymu ir užnešimu yra kur kas pigesnis ir patogesnis.
Kada „moki veži“ iš tiesų apsimoka?
Nors ir apipintas potencialiais pavojais, šis modelis tikrai gali būti naudingas ir ekonomiškai pagrįstas tam tikrose situacijose. Štai keletas scenarijų, kada verta rimtai apsvarstyti galimybę transportavimu pasirūpinti patiems:
- Turite nuosavą tinkamą transportą. Jei vairuojate universalą, mikroautobusą, pikapą ar turite priekabą, jūsų transportavimo kaštai bus minimalūs – tik degalai ir laikas. Tai ypač aktualu perkant ilgesnius, bet ne itin sunkius daiktus, tokius kaip grindjuostės, karnizai ar plastikiniai vamzdžiai.
- Perkate daug smulkių prekių. Jei jūsų pirkinių krepšelyje – vinys, varžtai, dažų skardinė ir keli įrankiai, akivaizdu, kad samdyti transportą neverta.
- Gyvenate netoli parduotuvės. Jei parduotuvė yra vos už kelių kilometrų, net ir didesnį daiktą gali apsimokėti parsigabenti pačiam, pasiskolinus automobilį iš draugo ar net kelis kartus važiuojant su universalu.
- Planuojate „apsipirkimo turą“. Jei per vieną dieną planuojate aplankyti kelias statybinių prekių ar baldų parduotuves, galite išsinuomoti mikroautobusą visai dienai ir susirinkti prekes iš visų taškų. Tai bus gerokai pigiau, nei mokėti už pristatymą kiekvienam pardavėjui atskirai.
- Prekė yra labai pigi, o pristatymas – neproporcingai brangus. Kartais parduotuvės taiko fiksuotą pristatymo įkainį, nepriklausomai nuo prekės vertės. Pirkti maišą cemento už 5 eurus ir mokėti 20 eurų už jo pristatymą yra tiesiog nelogiška.
Alternatyvos ir šiuolaikiniai sprendimai: kaip „vežti“ protingai?
Laimei, šiuolaikinis pasaulis siūlo kur kas daugiau transportavimo galimybių nei tik nuosavas automobilis ar parduotuvės siūlomas brangus transportas. Dalijimosi ekonomika ir technologijos atvėrė naujas duris, leidžiančias „vežti“ pigiau, greičiau ir patogiau.
- Parduotuvės siūlomas transportas: Tai – patogiausias, bet dažnai ir brangiausias variantas. Jo privalumas – aiškumas ir atsakomybė. Parduotuvė prisiima visą riziką dėl prekės sugadinimo transportavimo metu. Tačiau visada verta pasidomėti įkainiais, pristatymo terminais ir sąlygomis (pvz., ar į kainą įeina užnešimas).
- Trečiųjų šalių pervežėjai: Rinkoje gausu smulkių ir vidutinių įmonių bei individualių vežėjų, siūlančių perkraustymo ir krovinių gabenimo paslaugas. Jų įkainiai dažnai būna lankstesni ir mažesni nei didžiųjų prekybos centrų. Verta paieškoti rekomendacijų internete, socialiniuose tinkluose ar specializuotose platformose.
- Dalijimosi ekonomikos platformos: Tokios paslaugos kaip „CityBee“, siūlančios krovininių mikroautobusų nuomą valandoms, radikaliai pakeitė žaidimo taisykles. Dabar bet kas, turintis vairuotojo pažymėjimą, gali kelioms valandoms išsinuomoti talpų automobilį ir pats susitvarkyti logistikos klausimus. Tai ypač patogu, kai reikia pervežti sofą, šaldytuvą ar kelias dešimtis gipso plokščių.
- Klasikinė draugo paslauga: Legendinis lietuviškas klausimas „Gal turi draugą su autobusiuku?“ vis dar aktualus. Tai gali būti pigiausias variantas, tačiau jis turi ir socialinę kainą. Reikia derintis prie kito žmogaus laiko, jausti pareigą atsilyginti, o nesėkmės atveju (pvz., subraižius draugo automobilio saloną) gali nukentėti ir santykiai.
Žvilgsnis iš pardavėjo perspektyvos: kodėl šis modelis vis dar gyvuoja?
Nors pirkėjui „moki veži“ gali sukelti galvos skausmą, pardavėjams šis modelis yra itin naudingas. Pirma, jis leidžia sumažinti veiklos sąnaudas. Išlaikyti nuosavą transporto parką, samdyti vairuotojus, krovėjus, logistikos specialistus – visa tai kainuoja didžiulius pinigus. Perleisdamas šią naštą pirkėjui arba trečiosioms šalims, pardavėjas gali sutelkti visą dėmesį į savo pagrindinę veiklą – prekybą.
Antra, tai leidžia pasiūlyti konkurencingesnes prekės kainas. Kadangi į kainą neįskaičiuoti logistikos kaštai, lentynoje prekė atrodo pigesnė ir patrauklesnė, o tai yra stiprus marketingo įrankis. Galiausiai, tai segmentuoja rinką. Parduotuvės, taikančios šį modelį, orientuojasi į savarankišką, kainai jautrų pirkėją, kuris yra pasirengęs pats įdėti pastangų, kad sutaupytų.
Ateities prognozės: ar „moki veži“ išliks skaitmeniniame amžiuje?
Elektroninės prekybos gigantų, tokių kaip „Amazon“, atėjimas ir įsitvirtinimas suformavo naujus pirkėjų lūkesčius. Greitas, dažnai nemokamas ir iki pat durų vykdomas pristatymas tampa ne privalumu, o norma. Ar tradicinis „moki veži“ modelis atlaikys šią konkurenciją?
Tikėtina, kad jis evoliucionuos. Jau dabar matome, kaip statybinių prekių parduotuvės aktyviau integruoja technologijas, siūlydamos lankstesnes pristatymo galimybes per savo internetines platformas. Galbūt ateityje pirkėjas, pirkdamas prekę internetu, galės iškart pasirinkti iš kelių transporto partnerių – nuo standartinio parduotuvės transporto iki „Bolt“ ar „Wolt“ tipo paslaugos stambiems kroviniams, matydamas realaus laiko įkainius ir pristatymo terminus.
Tačiau pats „moki veži“ principas, ypač fizinėse parduotuvėse, greičiausiai išliks. Jis visada turės savo nišą – meistrus, statybininkus ir tuos taupius bei sumanius pirkėjus, kurie moka skaičiuoti ne tik pinigus etiketėje, bet ir visas su pirkiniu susijusias sąnaudas. Gebėjimas atskirti, kada verta mokėti už patogumą, o kada – patiems pasiraitoti rankoves, ir toliau bus svarbus finansinio raštingumo bei protingo vartojimo bruožas.
Galų gale, „moki veži“ yra ne bausmė, o galimybė. Galimybė kontroliuoti procesą, ieškoti optimaliausių sprendimų ir galiausiai įrodyti sau, kad esate sumanus pirkėjas, galintis įveikti bet kokius logistikos iššūkius. Svarbiausia – prieš išsitraukiant piniginę, įjungti skaičiuotuvą ir blaivų protą.