Ukrainos ginkluotosios pajėgos (ukr. Збройні сили України, ЗСУ) – tai ne tik valstybės gynybinis skydas, bet ir tautos pasididžiavimo, nepalenkiamos dvasios ir didvyriškumo simbolis. Per pastaruosius metus šios pajėgos išgyveno neįtikėtiną transformaciją, iš sovietinio palikimo virtusios viena moderniausių ir kovingiausių armijų Europoje. Jų istorija, struktūra, ir ypač pastarųjų metų patirtis, yra verta atidaus žvilgsnio, leidžiančio geriau suprasti ne tik karinius aspektus, bet ir ukrainiečių tautos charakterį.
Nuo Sovietinio Palikimo iki Nepriklausomybės Aušros
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 metais, Ukraina paveldėjo milžinišką karinę galią: apie 780 000 karių, tūkstančius tankų, šarvuočių, artilerijos sistemų ir net trečią pagal dydį pasaulyje branduolinį arsenalą. Tačiau ši įspūdinga galia buvo tik popieriuje. Iš tiesų, tai buvo sovietinės armijos liekanos, pritaikytos didelio masto konvenciniam karui su NATO, o ne nepriklausomos valstybės gynybai. Moralinė būklė buvo prasta, technika pasenusi, o lojalumas naujai susikūrusiai valstybei – abejotinas. Finansavimas buvo menkas, o didžioji dalis technikos pamažu rūdijo sandėliuose.
Ankstyvaisiais nepriklausomybės metais Ukrainos ginkluotosios pajėgos išgyveno nuolatinio mažinimo ir nepakankamo finansavimo laikotarpį. Budapešto memorandumas, pasirašytas 1994 metais, įpareigojo Ukrainą atsisakyti branduolinio ginklo mainais į saugumo garantijas iš JAV, Jungtinės Karalystės ir Rusijos. Šis žingsnis, nors ir sveikintinas iš branduolinio neplatinimo perspektyvos, vėliau pasirodė esąs tragiška klaida, palikusi šalį pažeidžiamą prieš agresyvėjančią kaimynę.
Dešimtmečius Ukrainos kariuomenė buvo tarsi pamiršta. Politikai menkai ja domėjosi, o visuomenėje karinė tarnyba nebuvo prestižinė. Visa tai drastiškai pasikeitė 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Šis išdavikiškas smūgis tapo žiauriu, bet būtinu žadintuvu.
2014-ieji: Skausmingas Atsibudimas ir Reformų Pradžia
2014-ųjų įvykiai atskleidė visą apgailėtiną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų būklę. Pradžioje kariuomenė buvo praktiškai neįgali pasipriešinti gerai organizuotai ir aprūpintai Rusijos agresijai. Trūko visko: nuo modernios ginkluotės ir ryšio priemonių iki paprasčiausių dalykų – uniformų, batų, maisto ir pirmosios pagalbos vaistinėlių. Tačiau būtent tada įvyko lūžis. Į frontą ėmė plūsti tūkstančiai savanorių, o visa šalis susivienijo, kad padėtų savo kariams. Paprasti žmonės – verslininkai, pensininkai, studentai – rinko lėšas, pynė maskuojančius tinklus, virė maistą ir pirko trūkstamą amuniciją. Šis neįtikėtinas pilietinės visuomenės pakilimas tapo pirmuoju ir svarbiausiu žingsniu link kariuomenės atgimimo.
Prasidėjo esminės reformos. Suvokdama NATO standartų svarbą, Ukraina pradėjo aktyviai bendradarbiauti su Vakarų partneriais. Instruktoriai iš JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Lietuvos ir kitų šalių ėmė apmokyti ukrainiečių karius pagal moderniausias taktikas. Buvo atnaujinta vadovavimo struktūra, siekiant didesnio lankstumo ir sprendimų priėmimo greičio. Didelis dėmesys skirtas seržantų korpuso, kuris yra bet kurios modernios kariuomenės pagrindas, stiprinimui.
Aštuoneri metai karo Donbase tapo žiauria, bet neįkainojama mokykla. Ukrainos kariai įgijo realios kovinės patirties, išmoko prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų ir efektyviai naudoti turimus resursus. Ši patirtis pavertė Ukrainos armiją viena labiausiai patyrusių Europoje dar iki plataus masto invazijos pradžios.
Ukrainos Ginkluotųjų Pajėgų Struktūra
Šiandien Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra sudarytos iš kelių pagrindinių šakų, kurių kiekviena atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį šalies gynyboje.
Sausumos pajėgos (Сухопутні війська)
Tai didžiausia ir pagrindinė ginkluotųjų pajėgų šaka, kuriai tenka didžiausia našta kovojant su priešu. Sausumos pajėgas sudaro mechanizuotosios ir tankų brigados, raketinės artilerijos ir artilerijos daliniai, armijos aviacija, oro gynybos daliniai ir specialiosios pajėgos. Būtent sausumos pajėgų kariai didvyriškai gynė Kyjivą, Charkivą, Černihivą ir kitus miestus pirmosiomis invazijos savaitėmis, o vėliau vykdė sėkmingas kontrpuolimo operacijas Charkivo ir Chersono srityse. Jų gebėjimas greitai manevruoti, efektyviai naudoti artileriją ir prieštankines sistemas, tokias kaip „Javelin” ir „NLAW”, tapo tikru galvos skausmu Rusijos pajėgoms.
Karinės oro pajėgos (Повітряні сили)
Nors ir gerokai nusileidžiančios priešo pajėgoms kiekybiškai, Ukrainos karinės oro pajėgos nuo pat pirmųjų invazijos minučių demonstravo neįtikėtiną drąsą ir išradingumą. Legendomis apipinti „Kyjivo vaiduoklio” (nors ir mitinio) pasakojimai įkvėpė tautą, o realūs pilotų žygdarbiai, naikinantys priešo lėktuvus ir sparnuotąsias raketas, išsaugojo tūkstančius gyvybių. Oro pajėgas sudaro ne tik naikintuvai (MiG-29, Su-27) ir šturmo lėktuvai (Su-25), bet ir itin svarbūs oro gynybos daliniai. Būtent antžeminių oro gynybos sistemų, tokių kaip S-300, „Buk”, o vėliau ir Vakarų suteiktų „Patriot”, „IRIS-T” bei „NASAMS”, efektyvus darbas neleido Rusijai įgyti dominavimo ore – vieno iš kertinių veiksnių, lėmusių invazijos plano žlugimą.
Karinės jūrų pajėgos (Військово-морські сили)
Po Krymo aneksijos 2014 metais, Ukrainos karinės jūrų pajėgos prarado didžiąją dalį savo laivyno ir pagrindinę bazę Sevastopolyje. Atrodė, kad šiai pajėgų rūšiai suduotas mirtinas smūgis. Tačiau ukrainiečiai nepasidavė. Per aštuonerius metus laivynas buvo pamažu atkuriamas, orientuojantis į mažesnių, greitesnių ir efektyvesnių laivų („uodų laivyno”) koncepciją. Plataus masto invazijos metu Ukrainos jūrų pėstininkai didvyriškai gynė Mariupolio miestą, o karinės jūrų pajėgos įvykdė vieną įspūdingiausių operacijų modernioje jūrų karyboje – nuskandino Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmaną, raketinį kreiserį „Moskva”. Šis įvykis tapo ne tik milžinišku moraliniu postūmiu Ukrainai, bet ir strateginiu pralaimėjimu Rusijai, privertusiu jos laivyną laikytis atokiau nuo Ukrainos krantų.
Desanto šturmo pajėgos (Десантно-штурмові війська)
Tai itin mobilūs ir gerai apmokyti daliniai, skirti greitoms operacijoms priešo užnugaryje, strateginių objektų užėmimui ir svarbiausių krypčių gynybai. Šie kariai, pasižymintys aukšta motyvacija ir fiziniu pasirengimu, dalyvavo visose svarbiausiose operacijose – nuo Hostomelio oro uosto gynybos iki kontrpuolimo pietuose ir rytuose.
Specialiųjų operacijų pajėgos (Сили спеціальних операцій)
Tai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų elitas. Šios pajėgos, suformuotos ir apmokytos pagal geriausius NATO standartus, vykdo pačias sudėtingiausias ir slapčiausias užduotis: žvalgybą priešo užnugaryje, diversijas, svarbių taikinių naikinimą ir partizaninio judėjimo organizavimą okupuotose teritorijose. Jų veikla dažnai lieka nematoma, tačiau jos indėlis į bendrą pergalę yra milžiniškas.
Technologijos ir Išradingumas: Dovydo Kova prieš Galijotą
Ukrainos kova yra puikus pavyzdys, kaip išradingumas ir modernios technologijos gali kompensuoti kiekybinį atsilikimą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – bepiločių orlaivių (dronų) naudojimas. Nuo paprastų komercinių dronų, pritaikytų žvalgybai ir granatų mėtymui, iki pažangių Vakarų suteiktų sistemų ir pačių ukrainiečių sukurtų smogiamųjų bei „kamikadzių” dronų – šios technologijos sukėlė tikrą revoliuciją mūšio lauke. Dronai leidžia realiu laiku stebėti priešo judėjimą, koreguoti artilerijos ugnį su neįtikėtinu tikslumu ir naikinti brangią techniką su minimalia rizika savo kariams.
Ukraina taip pat demonstravo neįtikėtiną gebėjimą integruoti įvairias informacines sistemas. Sukurtos specialios programėlės ir platformos, tokios kaip „Kropyva”, leidžia sujungti žvalgybinę informaciją iš įvairių šaltinių (dronų, palydovų, agentų) ir akimirksniu perduoti ją artilerijos daliniams. Šis „skaitmenizuotas mūšio laukas” suteikia Ukrainos pajėgoms milžinišką pranašumą prieš lėtą ir centralizuotą Rusijos vadovavimo sistemą.
Nepalenkiama Dvasia: Svarbiausias Ginklas
Visgi, jokia technika ar ginkluotė nebūtų veiksminga be svarbiausio komponento – Ukrainos karių ir visos tautos dvasios. Motyvacija ginti savo žemę, savo šeimas ir savo laisvę yra tas nesunaikinamas ginklas, kurio neturi ir negali turėti okupantai. Istorijos apie paprastus žmones – mokytojus, programuotojus, aktorius – stojusius ginti tėvynės, įkvepia visą pasaulį. Ukrainos kariai demonstruoja ne tik drąsą, bet ir neįtikėtiną atsparumą, gebėjimą išgyventi ir kovoti pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.
Svarbus ir vadų vaidmuo. Priešingai nei sovietinėje ir rusiškoje sistemoje, kur dominuoja baimė ir aklas paklusnumas, Ukrainos kariuomenėje skatinama iniciatyva, o vadai rodo asmeninį pavyzdį būdami kartu su savo kariais apkasuose. Tokie lyderiai kaip generolas Valerijus Zalužnas tapo nacionaliniais didvyriais, pelniusiais besąlygišką karių ir visos tautos pasitikėjimą.
Tarptautinė Parama: Laisvojo Pasaulio Vienybė
Ukrainos kova nebūtų tokia sėkminga be precedento neturinčios tarptautinės paramos. Ginklų tiekimas, finansinė pagalba, karių apmokymai ir sankcijos agresoriui – visa tai yra gyvybiškai svarbu. Lietuva nuo pat pirmųjų dienų buvo viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų, suprasdama, kad Ukrainoje sprendžiamas ir mūsų pačių saugumo likimas. Pagalba, kurią teikia JAV, Jungtinė Karalystė, Europos Sąjungos šalys ir kitos demokratinės valstybės, leidžia Ukrainai ne tik apsiginti, bet ir planuoti savo teritorijų išvadavimą.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos šiandien yra ne tik savo šalies, bet ir visos Europos saugumo garantas. Jos didvyriškas pasipriešinimas griauna mitą apie „nenugalimą” Rusijos armiją ir demonstruoja, kad valia, vienybė ir laisvės troškimas yra galingesni už bet kokią tironiją. Ši kova yra sunki ir pareikalavusi daugybės aukų, tačiau jos baigtis nulems ne tik Ukrainos, bet ir viso demokratinio pasaulio ateitį. Ukrainos kariai savo krauju rašo naują Europos istorijos puslapį – puslapį apie drąsą, garbę ir pergalę prieš tamsą.