Vos tik nutirpus sniegui ir saulei pradėjus drąsiau šildyti žemę, Lietuvos soduose ima rausti vienas pirmųjų ir labiausiai laukiamų pavasario pranašų – rabarbaras. Jo didžiuliai lapai ir tvirti, rūgštūs kotai daugeliui iš mūsų asocijuojasi su vaikyste: močiutės keptu puriu pyragu, gaiviu kompotu ar pirmuoju pavasariniu kisieliumi. Tai skonis, kuris neabejotinai praneša – pavasaris pagaliau atėjo. Tačiau rabarbaras (lot. Rheum) yra kur kas daugiau nei tik nostalgiškas skonis. Tai – tūkstantmetę istoriją skaičiuojantis augalas, priklausantis grikinių (Polygonaceae) šeimai, turtingas naudingų medžiagų, bet kartu slepiantis ir pavojų, apie kurį privalo žinoti kiekvienas.
Šiame išsamiame straipsnyje panirsime į stebinantį rabarbarų pasaulį. Aptarsime viską: nuo jo kilmės tolimojoje Azijoje iki praktiškų patarimų, kaip užsiauginti gausų derlių savo sode. Išsiaiškinsime, kokia iš tiesų yra rabarbarų nauda sveikatai, kodėl jų lapai yra mirtinai nuodingi ir kaip iš šio rūgštaus augalo paruošti ne tik tradicinius, bet ir netikėtus patiekalus, kurie nustebins jūsų šeimą ir draugus.
Ne Vaisius ir Ne Daržovė? Rabarbaro Istorija ir Botanika
Nors virtuvėje rabarbarus dažniausiai naudojame kaip vaisius – kepame pyragus, verdame uogienes – botaniškai jie yra daržovės. Maistui vartojami jų lapkočiai, o ne vaisiai. Šis dvilypumas yra sukėlęs net teisinių kuriozų. Garsiausias pavyzdys – Jungtinėse Amerikos Valstijose 1947 metais Niujorko teismas oficialiai priskyrė rabarbarus prie vaisių! Kodėl? Ogi dėl praktinių ir ekonominių priežasčių: tuo metu importuojamiems vaisiams buvo taikomi mažesni mokesčiai nei daržovėms, o rabarbarai JAV buvo naudojami beveik išskirtinai desertams. Taigi, kulinarija nugalėjo botaniką.
Tačiau tikroji rabarbaro istorija prasideda kur kas anksčiau ir toliau nuo virtuvės.
Nuo Vaisto Iki Deserto
Rabarbaro tėvynė – Azija, greičiausiai Sibiras, Mongolija ir kalnuoti Kinijos regionai. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, minintys rabarbarus, siekia net 2700 m. pr. Kr. Kinijoje. Tačiau tuomet vertinami buvo ne sultingi lapkočiai, o galinga, didelė augalo šaknis.
Tūkstančius metų džiovinta rabarbaro šaknis buvo vienas svarbiausių tradicinės kinų medicinos komponentų. Ji buvo vertinama dėl savo stiprių vidurius laisvinančių savybių (did elėmis dozėmis) ir, paradoksalu, viduriavimą stabdančių savybių (mažomis dozėmis). Taip pat naudota karščiavimui mažinti, uždegimams slopinti ir virškinimui gerinti. Ši šaknis buvo tokia vertinga, kad Šilko keliu keliaudavo į Vakarus ir ilgą laiką kainuodavo brangiau už šafraną, cinamoną ar opiumą. Netgi Marco Polo savo kelionių aprašymuose minėjo šį stebuklingą augalą, augantį Kinijos kalnuose.
Pats žodis „rabarbaras“ atspindi šią istoriją. Manoma, kad jis kilęs iš vėlyvosios lotynų kalbos junginio Rha barbarum. Rha buvo senovinis, skitų duotas Volgos upės pavadinimas, o barbarum reiškė „svetimšalių“ arba „barbarų“ žemę (t.y., ne Romos imperijos teritoriją). Tai rodo, kad augalas į Europą atkeliavo būtent iš tų „barbariškų“ žemių, esančių už Volgos upės, per Rusijos uostus.
Europoje rabarbarai ilgą laiką taip pat buvo žinomi išskirtinai kaip brangus importinis vaistas. Tik XVIII amžiuje, pirmiausia Anglijoje ir Prancūzijoje, virėjai pradėjo eksperimentuoti su lapkočiais. Pridėjus daug cukraus, kuris tuo metu tapo prieinamesnis, rūgštūs kotai virto skanėstu – pyragų įdaru, džemais ir kompotais. Į Lietuvą rabarbarai, tikėtina, atkeliavo per dvarų virtuves ir sodus, palaipsniui išplisdami ir tapdami neatsiejama kaimo sodybos ir pavasario sodo dalimi.
Rabarbarų Nauda Sveikatai: Daugiau Nei Tik Rūgštelė
Rabarbarai dažnai nuvertinami, laikant juos tiesiog rūgščiu pagardu. Tačiau šiuose traškiuose kotuose slypi nemažai naudingų medžiagų. Svarbu paminėti, kad jie yra labai nekaloringi – 100 gramų rabarbarų tėra apie 21 kalorija (žinoma, prieš pridedant kalnus cukraus, kuris būtinas jų skoniui subalansuoti).
- Skaidulos: Rabarbarai yra puikus maistinių skaidulų šaltinis. Skaidulos gerina virškinimo sistemos veiklą, padeda išvengti vidurių užkietėjimo ir skatina žarnyno peristaltiką. Dėl didelio skaidulų kiekio rabarbarai taip pat suteikia sotumo jausmą, kas gali būti naudinga reguliuojant svorį.
- Vitaminas K1: Tai bene ryškiausia rabarbarų „žvaigždė“. Vienoje 100 gramų porcijoje (viename puodelyje) gali būti net iki 30-40% rekomenduojamos vitamino K1 paros normos. Šis vitaminas yra gyvybiškai svarbus kraujo krešėjimui. Be to, jis aktyvuoja osteokalciną – baltymą, būtiną kalcio įsisavinimui ir kaulų mineralizacijai. Taigi, vitaminas K1 padeda stiprinti kaulus.
- Vitaminas C: Nors ir neprilygsta citrusiniams vaisiams ar serbentams, rabarbarai turi nemažai vitamino C – stipraus antioksidanto, kuris stiprina imuninę sistemą, padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir yra svarbus kolageno gamybai (odos sveikatai).
- Antioksidantai: Ypač raudonos spalvos rabarbarų veislės yra turtingos antioksidantų, tokių kaip antocianinai (jie ir suteikia raudoną spalvą) ir likopenas (tas pats, kurio gausu pomidoruose). Antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, mažina uždegiminius procesus organizme ir gali padėti mažinti lėtinių ligų riziką.
- Mineralai: Rabarbaruose yra kalio, kuris svarbus širdies ritmui ir kraujospūdžiui reguliuoti, bei mangano, kuris dalyvauja medžiagų apykaitoje ir kaulų formavimesi.
Klausimas Dėl Kalcio
Dažnai teigiama, kad rabarbarai yra geras kalcio šaltinis. Tiesa, kad juose yra nemažai šio mineralo. Tačiau čia slypi ir kabliukas: didžioji dalis rabarbaruose esančio kalcio (apie 90%) yra susijungusi su oksalo rūgštimi ir sudaro kalcio oksalatus. Šios formos kalcio organizmas beveik nepasisavina, nes jis yra netirpus. Todėl rabarbarai neturėtų būti laikomi patikimu kalcio šaltiniu kaulams stiprinti. Dėl kaulų sveikatos kur kas vertingesnis juose esantis vitaminas K1.
Didysis Pavojus: Rabarbarų Lapai ir Oksalo Rūgštis
Pereikime prie pačios svarbiausios saugumo taisyklės, kurią privalo žinoti kiekvienas, auginantis ar ruošiantis rabarbarus: rabarbarų lapai yra mirtinai nuodingi.
Juose yra itin didelė koncentracija oksalo rūgšties (dar vadinamos rūgštynių rūgštimi) ir kitų stiprių toksinų, pavyzdžiui, antrakinono glikozidų. Suvalgius net nedidelį kiekį lapų, gali pasireikšti sunkūs apsinuodijimo simptomai: pykinimas, vėmimas, stiprūs pilvo skausmai, deginimas burnoje ir gerklėje, sunkumas kvėpuojant. Didesnės dozės gali sukelti inkstų nepakankamumą (dėl oksalato kristalų, užkemšančių inkstų kanalėlius), traukulius, komą ir net mirtį.
Istorijoje yra žinoma tragiškų atvejų. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais, kai trūko maisto, Jungtinėje Karalystėje žmonės buvo klaidingai paraginti valgyti rabarbarų lapus kaip daržovę (vietoj špinatų ar kopūstų). Tai lėmė ne vieną apsinuodijimo ir mirties atvejį.
Štai kodėl būtina laikytis šių taisyklių:
- NIEKADA, jokiomis aplinkybėmis nevalgykite rabarbarų lapų. Nei žalių, nei virtų. Virimas nuodų nepašalina.
- Ruošdami rabarbarus, lapus kruopščiai nupjaukite prie pat koto pagrindo ir nedelsdami išmeskite.
- Būkite atsargūs dėdami juos į kompostą, ypač jei turite naminių gyvūnų (šunų, ožkų, triušių) ar mažų vaikų, kurie gali jų paragauti. Geriausia juos išmesti į buitines atliekas arba užkasti giliai.
- Valgomi yra tik lapkočiai (stiebai).
O Kaip Stiebai? Ar Jie Saugūs?
Rabarbarų stiebuose oksalo rūgšties taip pat yra, tačiau kur kas mažesniais, normaliam vartojimui saugiais kiekiais. Būtent ši rūgštis ir suteikia jiems būdingą sutraukiantį rūgštumą.
Vis dėlto, saikas svarbus ir čia. Asmenys, turintys polinkį į inkstų akmenligę (ypač oksalatinio tipo akmenis), turėtų rabarbarų vartoti labai saikingai arba visai jų vengti. Oksalo rūgštis jungiasi su kalciu ir formuoja kristalus, kurie ir sudaro akmenis. Taip pat atsargiau juos vartoti turėtų žmonės, sergantys reumatu, artritu ar podagra, nes oksalo rūgštis gali pabloginti šių ligų simptomus.
Taip pat svarbu žinoti, kad dėl didelio Vitamino K1 kiekio, kuris skatina kraujo krešėjimą, labai dideliais rabarbarų kiekiais piktnaudžiauti neturėtų žmonės, vartojantys kraują skystinančius vaistus (pvz., varfariną). Dėl bet kokių abejonių visada geriau pasitarti su gydytoju.
Dar vienas svarbus momentas – derliaus laikas. Artėjant vasaros pabaigai, oksalo rūgšties kiekis stiebuose pradeda didėti, o patys stiebai kietėja, tampa pluoštingi ir praranda skonines savybes. Būtent todėl rabarbarus tradiciškai rekomenduojama skinti tik iki Joninių (birželio vidurio). Po Joninių augalui leidžiama ramiai augti, kaupti maisto medžiagas dideliuose lapuose ir ruošti jėgas kitų metų derliui savo šaknyse.
Rabarbarai Jūsų Sode: Išsami Auginimo Instrukcija
Užsiauginti rabarbarų patiems – vienas malonumas. Tai ilgaamžis (vienoje vietoje gali augti 10-15 metų, o kartais ir ilgiau), nereiklus ir itin derlingas augalas. Štai ką reikia žinoti, norint džiaugtis gausiu derliumi.
1. Vietos Parinkimas ir Dirva
Rabarbaras mėgsta saulę, bet puikiai pakenčia ir dalinį pavėsį (pusšešėlį). Geriausia jam parinkti tokią vietą, kur ryte šviečia saulė, o per pačią popietės kaitrą būna šiokia tokia priedanga. Svarbiausia – neužmirkstanti, laidi, gerai drenuota dirva. Rabarbarai kategoriškai nepakenčia „šlapių kojų“ – stovintis vanduo greitai sukelia šaknų puvinį (karūnos puvinį), kuris yra pagrindinis šių augalų žudikas.
Dirva turi būti labai derlinga. Rabarbarai yra tikri „ėdikai“ (angl. heavy feeders). Geriausia dirvą paruošti iš rudens: giliai (bent 50-60 cm) perkasus, gausiai įterpkite perpuvusio mėšlo, komposto ar kitų organinių trąšų. Dirva turėtų būti neutrali arba šiek tiek rūgšti (pH 5.5 – 6.8).
2. Populiarios Veislės
Nors dažnai sode auga „tiesiog močiutės rabarbaras“, verta žinoti, kad yra įvairių veislių, kurios skiriasi stiebų spalva (nuo žalios iki ryškiai raudonos), rūgštumu ir derlingumu:
- ‘Viktoria’ (Victoria): Labai sena (XIX a.), patikrinta ir populiari veislė. Stiebai stori, žalsvai raudoni. Derlinga, atspari, bet gana rūgšti.
- ‘Malachitas’: Latviška veislė. Stiebai stori, žalios spalvos (net ir prinokę), bet švelnaus skonio, sultingi, ne tokie rūgštūs. Labai derlinga.
- ‘Tukumnieki’: Dar viena populiari latviška veislė. Stiebai raudoni, skanūs, puikiai tinka uogienėms ir kompotams, suteikdami gražią spalvą.
- ‘Lider’: Ankstyva veislė, stiebai ilgi, rausvi, švelnaus skonio.
3. Sodinimas
Geriausias laikas sodinti rabarbarus – ankstyvas pavasaris (kovo-balandžio mėn., vos atšilus žemei) arba ruduo (rugsėjo-spalio mėn.).
Dažniausiai rabarbarai dauginami ne sėklomis (tai užtrunka ilgai, o augalai gali neatkartoti veislės savybių), o kero dalimis, dar vadinamomis „karūnomis“. Tai gabalėlis šakniastiebio su bent vienu ar keliais stipriais pumpurais („akutėmis“).
Iškaskite duobę, maždaug dvigubai platesnę už šaknies gumulą. Į dugną įberkite komposto. Padėkite „karūną“ taip, kad pumpuras (arba pumpurų viršūnėlės) būtų beveik dirvos paviršiuje – jį galima užberti vos 2-3 cm žemės sluoksniu. Tai kritiškai svarbu: jei pasodinsite per giliai, augalo centras (karūna) pradės pūti.
Svarbu palikti pakankamai vietos! Rabarbaras išauga į didelį, platų kerą. Tarp augalų palikite bent 1 metro atstumą.
4. Priežiūra Augimo Metu
- Laistymas: Rabarbarai mėgsta drėgmę, ypač karštomis ir sausomis vasaros dienomis. Jų dideli lapai išgarina daug vandens. Laistykite gausiai, bet retai, kad sudrėktų giliosios šaknys.
- Tręšimas: Kadangi tai „ėdikai“, tręšti juos reikia kasmet. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, vos pasirodžius pirmiesiems lapams, arba vėlai rudenį, nuėmus derlių. Tinka subalansuotos kompleksinės trąšos, bet geriausia – organika. Pavasarį apdėkite kerą sluoksniu komposto ar perpuvusio mėšlo (tik neužberkite pačios „karūnos“ centro).
- Žiedynų Šalinimas: Tai labai svarbus priežiūros etapas. Vasaros pradžioje rabarbaras gali išleisti aukštą, įspūdingai atrodantį žiedkotį. Jį reikia nedelsiant nupjauti prie pat pagrindo, vos pastebėjus. Kodėl? Žydėjimas ir sėklų formavimas iš augalo atima labai daug energijos, kurią jis galėtų panaudoti augindamas storus, sultingus lapkočius. Leisdami rabarbarui žydėti, jūs silpninate jį ir mažinate kitų metų derlių.
5. Derliaus Nuėmimas: Kantrybė ir Technika
Kantrybė – štai ko reikia pirmaisiais metais.
- Pirmieji metai: Pasodinę rabarbarą, pirmaisiais metais derliaus neimkite VISAI. Leiskite augalui visą energiją skirti įsišaknijimui ir kero formavimui. Tai sunkiausia dalis, bet ji atsipirks ateityje su kaupu.
- Antrieji metai: Galite nuskinti kelis stiebus (ne daugiau trečdalio), bet geriau leisti jam dar labiau sustiprėti.
- Treti metai ir vėliau: Štai dabar prasideda tikrasis derlius!
Kaip skinti? Niekada rabarbarų nepjaukite peiliu. Pjovimas palieka žaizdą, per kurią gali patekti ligos ir puvinys. Teisingas būdas: tvirtai suimkite stiebą kuo arčiau pagrindo, pasukite jį ir tvirtai, bet švelniai traukite į šoną. Stiebas turėtų lengvai „išsinerti“ iš kero su maža „pėdele“ apačioje. Tai skatina augalą leisti naujus lapus.
Kada skinti? Sezonas prasideda pavasarį (balandžio pabaigoje – gegužę) ir, kaip minėta, tradiciškai tęsiasi iki Joninių (birželio 23-24 d.). Vieno derliaus metu niekada nenuimkite daugiau nei pusės ar dviejų trečdalių augalo lapų. Palikite pakankamai lapijos (ypač smulkesnių, centrinių lapelių), kad augalas galėtų vykdyti fotosintezę ir maitintis.
6. Dauginimas ir Atjauninimas
Kas 5-10 metų rabarbaro keras gali tapti per didelis, o derlius pradėti smulkėti (stiebai plonėja, centras gali pradėti pūti). Tai ženklas, kad atėjo laikas jį atjauninti – padalinti. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, kol augalas dar „miega“. Aštriu kastuvu iškelkite visą kerą (arba didelę jo dalį) ir padalinkite jį į kelias dalis. Kiekviena dalis turi turėti bent 1-2 stiprius pumpurus („akis“) ir dalį šaknies. Seną, sumedėjusį vidurį geriau išmesti, o sodinti tik gyvybingas išorines dalis. Tai puikus būdas pasidalinti rabarbaru su kaimynais!
7. Rabarbarų „Forsavimas“ Ankstyvam Derliui
Tai sena sodininkų gudrybė, ypač populiari Anglijoje, leidžianti mėgautis rabarbarais 3-4 savaitėmis anksčiau. Vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį (kovo mėn.), kol augalas dar miega, uždenkite kerą dideliu, šviesai nepralaidžiu indu (pvz., dideliu moliniu vazonu, kibiru, specialiu rabarbarų „forsavimo“ gaubtu). Uždenkite ir skyles, kad viduje būtų aklinai tamsu. Papildomai galite apšiltinti išorę šiaudais ar kompostu.
Tamsoje ir šilumoje augalas, manydamas, kad jau pavasaris, pradės greitai leisti lapkočius. Šie kotai bus blyškūs, dažnai rožiniai, itin švelnūs, traškūs ir kur kas saldesni bei mažiau rūgštūs nei įprastai. Tiesa, po tokios procedūros augalui reikia leisti atsigauti ir tais metais jo derliaus daugiau nebeskinti.
8. Dažniausios Problemos ir Ligos
- Karūnos puvinys (Crown Rot): Pati didžiausia problema, kurią sukelia per drėgna, blogai drenuota dirva arba per gilus sodinimas. Augalas nustoja augti, stiebai prie pagrindo tampa minkšti ir pūva. Gydyti sunku, geriausia prevencija – tinkamas sodinimas ir laidi dirva.
- Šliužai ir sraigės: Mėgsta slėptis po dideliais lapais ir juos graužti.
- Lapų dėmėtligė: Grybelinė liga, pasireiškianti dėmėmis ant lapų. Reikėtų pašalinti pažeistus lapus, kad liga neplistų, ir užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalą.
Rabarbarai Virtuvėje: Nuo Kompoto Iki Gurmaniškų Patiekalų
Rabarbaro skonis unikalus – intensyviai rūgštus, gaivus, šiek tiek vaisiškas. Būtent ši rūgštis puikiai dera su saldumu. Ruošiant rabarbarus, pirmiausia reikia nupjauti ir išmesti nuodingus lapus.
Paruošimas: Lupti ar Nelupti?
Tai amžinas klausimas. Atsakymas priklauso nuo stiebų amžiaus ir veislės.
- Nelupti: Jaunų, pavasarinių, plonų stiebelių lupti nebūtina. Ypač raudonų veislių – žievėje slypi didžioji dalis gražios spalvos. Tiesiog nuplaukite ir supjaustykite.
- Lupti: Senesnius, storesnius, kietesnius, žalesnius stiebus geriau nulupti. Nulupus pašalinama kieta išorinė skaidula, kuri kepant gali likti nemaloniai „siūliška”.
Klasikiniai Receptai
- Rabarbarų pyragas: Turbūt pats populiariausias pasirinkimas Lietuvoje. Tai gali būti purus biskvitinis pyragas su rabarbarų gabaliukais, mielinis pyragas su varškės įdaru ir rabarbarais, ar klasikinis trupininis pyragas (crumble), kur rabarbarų sluoksnis užklojamas sviesto, miltų ir cukraus trupiniais.
- Kompotas ir Kisielius: Greičiausias būdas panaudoti rabarbarus. Tiesiog supjaustykite stiebus, užpilkite vandeniu, įberkite cukraus (pagal skonį) ir pavirkite kelias minutes (neverda ilgai!). Gaivus gėrimas garantuotas. Įdėjus krakmolo, gausite puikų pavasarinį kisielių.
- Uogienė / Džemas: Rabarbarai puikiai tinka uogienėms. Kadangi jie turi mažai pektino, dažnai maišomi su kitais vaisiais ar uogomis. Klasikinis duetas – rabarbarai ir braškės. Jų sezonai šiek tiek persidengia ir skoniai tobulai papildo vienas kitą.
Netikėti Atradimai ir Deriniai
Rabarbaro rūgštelė tinka ne tik desertams. Ji gali nuostabiai subalansuoti riebius ar intensyvaus skonio patiekalus.
- Rabarbarų čatnis (Chutney): Aštrus, saldžiarūgštis pagardas, pagamintas iš rabarbarų, svogūnų, acto, cukraus ir prieskonių (imbiero, čili, garstyčių sėklų). Tinka prie sūrių (ypač brandintų), keptos mėsos ar net ant sumuštinio.
- Padažas prie mėsos ar žuvies: Sumaišykite virtus trintus rabarbarus su trupučiu medaus, garstyčių ir balzamiko acto. Gausite puikų padažą prie keptos kiaulienos, antienos ar riebios žuvies (pvz., skumbrės). Rūgštis padeda „perkirsti“ riebumą.
- Rabarbarų BBQ padažas: Sutrinti rabarbarai gali tapti puikiu rūgščiu pagrindu naminiam barbekiu padažui.
- Rabarbarų ledai ar šerbetas: Virtų ir sutrintų rabarbarų tyrė, sumaišyta su grietinėle ir cukrumi (ledams) arba tik su cukraus sirupu (šerbetui), sukuria neįtikėtinai gaivų desertą.
- Marinuoti rabarbarai: Plonai pjaustyti rabarbarai, greitai marinuoti acte su cukrumi ir prieskoniais (pvz., žvaigždiniu anyžiumi, pipirais), gali tapti traškiu, rūgščiu pagardu prie salotų ar mėsos patiekalų.
Gėrimai ir Tobuli Deriniai
Iš rabarbarų gaminamas ir puikus sirupas: išvirkite sirupą iš rabarbarų, cukraus ir vandens. Perkoškite. Šis ryškiai rožinis sirupas puikiai tinka gardinti limonadą, mineralinį vandenį, kokteilius (pvz., su džinu ar putojančiu vynu) ar aplieti ledus ir blynus. Iš rabarbarų sulčių gaminamas ir naminis vynas ar gaivi, lengvai putojanti gira.
Rabarbaro skonis puikiai atsiskleidžia ne tik su cukrumi. Išbandykite šiuos derinius:
- Uogos ir Vaisiai: Braškės (klasika!), apelsinai (ypač žievelė), citrinos, avietės, obuoliai.
- Prieskoniai: Imbieras (šviežias arba maltas – tobulas derinys), vanilė, cinamonas, kardamonas, žvaigždinis anyžius, rožių vanduo.
- Pieno produktai: Natūralus jogurtas, grietinėlė, maskarponės sūris, pasukos (rūgštelė puikiai subalansuoja pieno riebumą).
- Kiti: Migdolai (ypač trupininiuose pyraguose), kokosas, medus (vietoj cukraus).
Derliaus Išsaugojimas Žiemai
Rabarbarų sezonas trumpas, tad kaip išsaugoti šį pavasario skonį ilgesniam laikui? Be uogienių virimo, yra keletas puikių būdų.
1. Šaldymas (Geriausias Būdas)
Tai populiariausias ir geriausias būdas išsaugoti rabarbarus kepiniams. Jie puikiai išlaiko savo skonį ir tekstūrą.
- Nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite rabarbarų stiebus.
- Supjaustykite juos norimo dydžio gabalėliais (pvz., 1-2 cm storio).
- Paskleiskite gabalėlius vienu sluoksniu ant kepimo skardos ar lentelės, išklotos kepimo popieriumi.
- Įdėkite į šaldiklį ir palaikykite kelias valandas, kol gabalėliai visiškai sušals (tai vadinama IQF – individualus greitas šaldymas).
- Sušalusius gabalėlius suberkite į sandarius šaldymo maišelius ar dėžutes ir grąžinkite į šaldiklį.
Šaldant juos atskirai, gabalėliai nesulips į vieną didelį ledo guzą, ir vėliau galėsite patogiai pasiimti tiek, kiek reikia pyragui ar kompotui. Atšildyti jų prieš dedant į kepinius ar verdant kompotą dažniausiai nereikia.
2. Konservavimas Stiklainiuose
Be jau minėtų uogienių ir čatnių, galite išsivirti rabarbarų kompotą ir jį išpilstyti į sterilius stiklainius bei sandariai uždaryti. Taip pat galima rabarbarų gabalėlius užpilti karštu cukraus sirupu ir pasterizuoti.
3. Rabarbarų Džiovinimas (Pastilės)
Iš rabarbarų tyrės (virtų ir sutrintų rabarbarų su cukrumi) galima pagaminti puikias vaisines pastiles. Tyrę reikia plonai paskleisti ant kepimo popieriaus ir džiovinti orkaitėje žemoje temperatūroje (apie 60-70°C) pravėrus dureles, kol taps elastinga.
Išvados
Rabarbaras – tai tikras pavasario simbolis, dovanojantis mums pirmąjį gaivų derlių po ilgos žiemos. Tai augalas, reikalaujantis pagarbos: privalome saugotis jo nuodingų lapų, bet kartu galime mėgautis jo teikiama nauda sveikatai (ypač vitaminu K1 ir skaidulomis) bei universaliu skoniu virtuvėje. Nesvarbu, ar kepsite močiutės pyragą, ar eksperimentuosite su aštriu čatniu prie mėsos, rabarbaras į jūsų lėkštę visuomet atneš dalelę pavasario energijos. Tai ištvermingas, ilgaamžis ir dosnus sodo gyventojas, kuriam tikrai verta rasti kampelį savo kieme.