Neris – tai ne šiaip upė, tekanti per Lietuvos širdį. Tai gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas, kuris kiekvieną sezoną žvejams meta vis naujus iššūkius. Daugelis meškeriotojų šią upę vadina kaprizinga karaliene: vieną dieną ji gali apdovanoti gyvenimo laimikiu, o kitą – palikti visiškai be kibimo, priversdama abejoti savo įgūdžiais. Tačiau būtent tas nenuspėjamumas ir traukia tūkstančius žvejų prie jos krantų – nuo Vilniaus betono džiunglių iki laukinių miškų ties Kernave ar Jonava.
Šiame straipsnyje nerasite sausos teorijos. Tai gilus pasinėrimas į Neries vandenis, bandant suprasti upės charakterį, joje gyvenančių žuvų elgseną ir metodus, kurie padeda „atrakinti“ sėkmingą žvejybą. Nesvarbu, ar esate užkietėjęs spiningautojas, ar dugninės gerbėjas – Neris turi ką pasiūlyti kiekvienam, kuris turi kantrybės mokytis.
Karališkoji medžioklė: Lašišos ir šlakiai
Be abejonės, didžiausia Neries puošmena ir geidžiamiausias trofėjus yra lašišinės žuvys. Rudenį, kai medžiai nusidažo auksu, o vandens temperatūra pradeda kristi, upė atgyja. Prasideda didžioji migracija. Lašišų ir šlakių žūklė Neryje jau tapo kultiniu reiškiniu, pritraukiančiu žvejus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių.
Rudens sezonas: kantrybės egzaminas
Rudeninė lašišų žūklė – tai ne poilsis, tai sunkus darbas. Žuvis į upę atplaukia neršti, todėl ji nesimaitina taip, kaip įprasta plėšrūnėms. Ją reikia išprovokuoti. Čia prasideda tikroji žvejo meistriškumo ir psichologijos dvikova. Neris rudenį dažnai būna srauni, vandens lygis svyruoja, o lapai trukdo pravedimui. Sėkmės raktas čia – tikėjimas ir atkaklumas.
Pagrindinė taisyklė rudenį – ieškoti žuvies poilsio vietų. Lašiša, kovodama su srove ir kildama aukštyn, ieško vietų, kur galėtų trumpam atsikvėpti. Tai gali būti dideli akmenys dugne, pagilėjimai už rėvų, upės posūkiai, kur srovė sulėtėja. Patyrę „neriečiai” žino kiekvieną didesnį akmenį savo ruože.
Pavasaris: sidabrinė viltis
Pavasarinė žūklė kardinaliai skiriasi nuo rudeninės. Po neršto grįžtančios žuvys (keltai) ir dar tik kylančios „sidabrinės“ žuvys yra aktyvesnės, alkanesnės, tačiau ir vanduo būna aukštesnis, drumzlinesnis. Pavasarį Neryje dažnai tenka ieškoti ramesnių vietų prie kranto, kur srovė nėra tokia stipri. Čia lašišos ir šlakiai taupo jėgas.
Masalų pasirinkimas šiuo metu taip pat kinta. Jei rudenį dominuoja natūralių spalvų vobleriai ir vartiklės, tai pavasarį, esant drumstam vandeniui, dažnai gelbsti ryškesnės, „rėkiančios“ spalvos – oranžinė, salotinė, rožinė. Jos padeda žuviai pamatyti masalą iš toliau.
Vasaros plėšrūnų šokis: Salačiai, šapalai ir ūsoriai
Daugelis žvejų padaro klaidą manydami, kad pasibaigus lašišų sezonui, Neris tampa neįdomi. Anaiptol. Vasara upėje – tai gyvybės sprogimas, ir čia karaliauja visai kiti herojai.
Salačiai – upės korsarai
Salatis – viena sportiškiausių žuvų Neryje. Jo smūgis į masalą prilygsta elektros iškrovai. Vasaros vakarais ar ankstyvais rytais galima stebėti įspūdingus „katilus“, kai salačiai grupėmis atakuoja aukšlių būrius. Vanduo tiesiog verda.
Neryje salačių žūklė reikalauja tolimo metimo ir tikslumo. Dažnai žuvis laikosi toli nuo kranto, prie pat srovės ribos. Čia nepakeičiami sunkūs, bet kompaktiški masalai – „kastmasteriai“, specialūs salačiams skirti vobleriai (vadinami „minnow“ tipo be liežuvėlio) ar sunkios vartiklės. Svarbu masalą traukti greitai, imituojant paniškai bėgančią aukšlę.
Ypatingas malonumas – gaudyti salačius paviršiniais masalais („wakeriais“ ar „popery“). Matyti, kaip didžiulė žuvis išnyra iš gelmės ir griebia masalą vandens paviršiuje – vaizdas, kuris ilgam įsirėžia į atmintį.
Šapalai ir „vabalų“ sezonas
Kai vanduo sušyla, o pakrantėse pasirodo vabzdžiai, prasideda šapalų puota. Neryje gausu didelių, atsargių šapalų, kurie dažnai laikosi po nukarusiomis medžių šakomis arba rėvų pakraščiuose. Čia karaliauja lengvasis spiningas (ultralight).
Pats efektyviausias ir azartiškiausias būdas juos gaudyti – naudojant mažus voblerius, imituojančius karkvabalius ar kitus vabzdžius. Masalas paleidžiamas pasroviui („plukdomas“) po šakomis ir lėtai traukiamas prieš srovę. Smūgis dažniausiai būna staigus ir galingas. Šapalas – stipri žuvis, tad net ir nedidelis egzempliorius lengvu įrankiu suteikia daug džiaugsmo.
Ūsorius – Neries raumuo
Tai mistinė, be galo stipri žuvis, kurią pagauti spiningu – aukščiausias pilotažas. Ūsoriai laikosi stipriausioje srovėje, prie pat dugno, kur „mala” akmenis ieškodami maisto. Jų kūnas sukurtas kovai su srove, todėl užkibęs ūsorius priešinasi taip, kaip jokia kita žuvis.
Žvejojant ūsorius, reikia sunkių, giliai neriančių voblerių, kurie pasiektų dugną ir „barškėtų“ per akmenis. Tai rizikinga žūklė – masalų praradimai garantuoti, tačiau pergalė prieš „Neries paršelį“ atperka visus nuostolius.
Miesto žvejyba: „Street Fishing“ fenomenas Vilniuje
Neris teka per patį Vilniaus centrą, ir tai sukuria unikalų fenomeną – „Street Fishing“ (gatvės žvejybą). Tai kultūra, kuri sparčiai populiarėja. Juk nedaug kur Europoje gali išeiti iš biuro per pietų pertrauką, nusileisti prie upės ir pagauti lašišą ar šlakį, fone matydamas Gedimino pilį ar dangoraižius.
Populiariausios vietos Vilniuje – atkarpa nuo Žirmūnų tilto iki Vingio parko. Ypač mėgstama zona aplink Baltąjį tiltą ir Forum Palace. Čia dugnas akmenuotas, yra gilių duobių, todėl žuvis čia laikosi nuolat. Tiesa, čia žuvis patiria didelį spaudimą („presingą“), todėl ji yra atsargesnė. Miesto žvejyboje dažnai laimi tie, kurie naudoja plonesnius valus, mažesnius masalus ir eksperimentuoja su pravedimo technikomis.
Be to, naktinis Vilniaus spiningavimas – atskira romantika. Miesto šviesos atsispindi vandenyje, triukšmas nutyla, o starkiai (kurių Neryje miesto ribose daugėja) išeina į seklumas medžioti.
Dugninės gerbėjams: nuo žiobrių iki karšių
Nors spiningavimas Neryje dominuoja, dugninės meškerės (feeder) entuziastai taip pat turi ką veikti. Pavasarį upę užplūsta žiobriai. Šios migruojančios žuvys juda didžiuliais būriais, ir radus jų taką, kibimas gali būti fantastiškas. Žiobrių žūklė reikalauja specifinės taktikos – ilgo pavadėlio, lengvos sistemėlės ir teisingo jauko.
Vasarą ramesnėse upės dalyse, užutėkiuose ar gilesnėse duobėse sėkmingai gaudomi karšiai. Neries karšis – stiprus, tamsus ir labai atsargus. Skirtingai nei ežeruose, upiniai karšiai yra pratusę prie srovės, todėl jų kova yra daug agresyvesnė. Čia svarbu naudoti sunkias šėryklas (kartais tenka dėti ir 100–120 g, kad srovė nenuneštų) ir jaukus, kurie greitai neišsiplauna.
Kaip skaityti upę? Sėkmės topografija
Atėjus prie Neries, naujokui ji gali atrodyti tiesiog kaip vienoda vandens masė. Tačiau patyrusi akis mato visai ką kita. Norint sėkmingai žvejoti, būtina išmokti „skaityti“ upę.
- Rėvos: Tai vietos, kur upė susiaurėja, o dugnas tampa akmenuotas ir seklus. Vanduo čia teka greičiau, šniokščia. Tai deguonies fabrikai. Vasarą rėvų pradžioje ir pabaigoje laikosi šapalai, salačiai, ūsoriai.
- Srovės lūžiai: Vieta, kur greita srovė susiduria su lėtesne arba grįžtamuoju vandeniu. Čia kaupiasi maistas, todėl čia visada budi plėšrūnai.
- Akmenys: Kiekvienas didesnis akmuo upėje sukuria užuovėją nuo srovės. Žuvis stovi už akmens (pasroviui) ir laukia, kol srovė atneš maistą.
- Intakai: Mažų upelių (Vokės, Vilnelės, Dūkštos) įtekėjimo vietos visada yra perspektyvios. Čia maišosi vanduo, kinta temperatūra, gausu mailiaus.
Įranga: Ką rinktis Neriai?
Neris – galinga upė, todėl ir įranga turi būti patikima. Ultralight tinka tik vasariniams šapalams, tačiau rimtai žūklei reikia rimtų įrankių.
Spiningas: Lašišoms ir šlakiams rekomenduojamas 2.70–3.00 m ilgio kotas, kurio užmetimo testas (casting weight) siekia 10–35 g ar net iki 45 g. Ilgas kotas padeda geriau valdyti masalą srovėje ir toliau numesti. Vasariniams plėšrūnams (salačiams) tinka panašūs, gal kiek lengvesni kotai, pasižymintys greita akcija.
Ritė: Turi būti tvirta, su patikimu stabdžiu. 3000–4000 dydžio (pagal Shimano klasifikaciją) yra aukso viduriukas. Svarbu, kad ritė gerai klotų valą, nes tolimi metimai čia yra kasdienybė.
Valas: Tik pintas. Jis neturi tamprumo, todėl leidžia jausti kiekvieną masalo prisilietimą prie dugno ar atsargų kibimą. Lašišoms naudojamas 8 gijų pintas valas (PE #1.2–#1.5), vasarai užtenka ir plonesnio (PE #0.8–#1.0). Būtina naudoti fluorokarbono pavadėlį – jis atsparus trinčiai į akmenis (kurių Neryje gausu) ir mažiau matomas žuvims.
Etika ir taisyklės: Išsaugokime ateičiai
Rašant apie žvejybą Neryje, negalima nepaminėti taisyklių ir etikos. Lašišų ir šlakių ištekliai yra atsikūrę tik dėka griežtos apsaugos ir sąmoningų žvejų.
Norint gaudyti lašišines žuvis rudenį (nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 15 d.) ar pavasarį, būtina įsigyti specialią žvejo kortelę. Kitu metu ir kitoms žuvims pakanka paprasto žvejo bilieto. Tačiau svarbiausia ne popieriai, o požiūris.
Principas „Pagavai – Paleisk“ (Catch & Release) tarp Neries žvejų tampa norma, o ne išimtimi. Ypač tai liečia lašišas ir šlakius. Nuvargintą žuvį reikia atgaivinti: laikyti prieš srovę, kol ji pati sustiprės ir nuplauks. Nereikėtų žuvies voliojanti smėlyje ar ilgai laikyti ore dėl nuotraukos. Pagarba varžovui rodo žvejo brandą.
Taip pat galioja nerašytos elgesio prie upės taisyklės: netrukdyti kolegai (laikytis atstumo), nepalikti šiukšlių (net ir svetimų), nenaudoti draudžiamų būdų. Neris yra bendras turtas, ir tik nuo mūsų priklauso, ar po 10 metų čia vis dar bus ką gaudyti.
Išvada: Kodėl verta?
Žvejyba Neryje – tai daugiau nei tiesiog žuvies gaudymas. Tai buvimas gamtoje, kuri, rodos, alsuoja srovės ritmu. Tai ankstyvi rytai, kai rūkas kyla nuo vandens, ir vėlyvi vakarai, kai saulėlydis nuspalvina upę raudonai. Tai adrenalinas, kai pajunti galingą smūgį kitame valo gale, ir ramybė, stebint tekančią srovę.
Nesvarbu, ar pagausite savo svajonių lašišą, ar tik praleisite laiką bandydami perprasti upės paslaptis – Neris visada praturtina. Ji moko kantrybės, pastabumo ir pagarbos gamtai. Tad imkite meškerę, pasirūpinkite leidimais ir susitiksime prie upės. Srovė laukia.