Kiekvieną rytą, kai daugelis iš mūsų skuba į darbus, geria pirmąjį kavos puodelį ir planuoja dienos susitikimus, lygiagrečiame pasaulyje prasideda visai kitokia rutina. Tai pasaulis, kvepiantis dezinfekciniu skysčiu, šlapiu kailiu ir viltimi. Tai Lietuvos gyvūnų prieglaudos. Čia diena prasideda ne nuo elektroninių laiškų tikrinimo, o nuo šimtų alkanų burnų, lojančių, miaukiančių ir laukiančių žmogaus prisilietimo. Čia savanoriai ir darbuotojai kovoja su laiku, ligomis, lėšų stygiumi ir, deja, vis dar gaju žmogaus abejingumu.
Dažnai manome, kad parama prieglaudoms yra paprasta lygčių sistema: turi pinigų – duodi, neturi – neduodi. Tačiau realybė yra kur kas spalvingesnė, gilesnė ir, tiesą sakant, įdomesnė. Parama beglobiams gyvūnams nėra vien tik labdara; tai socialinės atsakomybės veidrodis, parodantis, kokia brandi yra mūsų visuomenė. Šiame straipsnyje nersime giliau nei standartiniai raginimai „aukoti“. Panagrinėsime, kaip veikia prieglaudų ekosistema, kodėl senas pledas ne visada yra gera dovana ir kaip tapimas laikinu globėju gali tapti viena prasmingiausių jūsų gyvenimo patirčių.
Finansinė parama: kodėl „kavos puodelio“ kaina yra gyvybiškai svarbi?
Pradėkime nuo to, kas akivaizdžiausia, bet dažnai apipinta mitais – pinigų. Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad prieglaudos gauna solidų finansavimą iš valstybės ar savivaldybių. Realybė yra gerokai atšiauresnė. Didžioji dalis Lietuvoje veikiančių gyvūnų globos organizacijų yra viešosios įstaigos (VšĮ), kurios išgyvena tik privačių rėmėjų ir projektinės veiklos dėka. Savivaldybių skiriamos lėšos (jei tokios apskritai skiriamos) dažniausiai padengia tik trumpą gyvūno išlaikymo laikotarpį arba sanitarines paslaugas, o kas toliau?
Reguliarus rėmimas prieš vienkartines emocines aukas
Įsivaizduokite situaciją: socialiniuose tinkluose pasirodo sukrečianti nuotrauka – partrenktas šuo ar kankintas katinas. Žmonės reaguoja akimirksniu, suaukoja reikiamą sumą operacijai. Tai nuostabu ir rodo mūsų empatiją. Tačiau prieglaudos kasdienybė susideda ne tik iš dramatiškų gelbėjimo operacijų. Tai nuobodžios, bet būtinos išlaidos: elektra, šildymas (ypač aktualu žiemą lauko voljerams ar sergančių gyvūnų patalpoms), vanduo, kokybiškas maistas, skiepai, vaistai nuo parazitų, kraiko tonos.
Būtent todėl daugelis organizacijų pabrėžia periodinio mokėjimo svarbą. 2 ar 3 eurai per mėnesį – tai suma, kurios dažnas net nepastebi savo sąskaitoje, tačiau prieglaudai, turinčiai kelis tūkstančius tokių rėmėjų, tai suteikia stabilumo pagrindą. Tai leidžia planuoti: žinoti, kad kitą mėnesį bus už ką nupirkti specializuoto maisto inkstų ligomis sergantiems katiniams ar sumokėti veterinarijos klinikai susikaupusias skolas.
1,2% GPM – stebuklas, nekainuojantis nė cento
Lietuvoje turime unikalų įrankį – galimybę skirti 1,2% nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Tai parama, kuri niekaip neįtakoja jūsų asmeninio biudžeto, nes mokesčiai valstybei jau sumokėti. Tačiau stebina tai, kokia didelė dalis dirbančiųjų vis dar nepasinaudoja šia galimybe. Prieglaudoms pavasaris, kai deklaruojamos pajamos, yra vilties metas. Surinktos lėšos dažnai tampa „pagalve“ vasaros laikotarpiui, kai aukojimas natūraliai sumažėja dėl atostogų, o paliekamų gyvūnų skaičius išauga.
Materialinė parama: kada gerumas tampa našta?
„Turiu seną čiužinį, vešiu į prieglaudą“, – dažna mintis tvarkantis namus. Tačiau čia būtina stabtelėti. Nors intencijos geros, netinkama daiktinė parama prieglaudoms gali tapti logistiniu košmaru ir papildomomis išlaidomis (pavyzdžiui, už atliekų išvežimą).
Ko iš tikrųjų reikia?
- Kokybiškas maistas: Prieglaudose gyvenantys gyvūnai dažnai patiria stresą, jų virškinimo sistema jautri. Pigiausias prekybos centro ėdalas dažnai sukelia viduriavimą ar alergijas, o tai reiškia papildomas išlaidas vaistams ir didesnį krūvį valytojams. Todėl geriau atvežti mažiau, bet aukštesnės klasės („Premium“ ar „Super Premium“) maisto.
- Tekstilė: Reikalingi ne sintetiniai, pūkai krentantys pledai ar purvinos antklodės, o natūralūs, lengvai skalbiami audiniai, rankšluosčiai, patalynės užvalkalai. Sintetika dažnai netinka, nes gyvūnai gali ją sudraskyti ir praryti, sukeldami žarnyno nepraeinamumą.
- Buities prekės: Popieriniai rankšluosčiai, guminės pirštinės, dezinfekcinės priemonės, skalbimo milteliai – šie daiktai prieglaudose tirpsta akyse. Tai yra „auksas“, kurio visada trūksta.
Prieš vežant daiktus, visada verta patikrinti konkrečios prieglaudos „Facebook“ puslapį ar svetainę – jie dažnai skelbia skubius sąrašus („Wishlist“), kuriuose nurodoma, ko stinga būtent tą akimirką.
Savanorystė: daugiau nei šunų vedžiojimas
Daugelis įsivaizduoja savanorystę romantiškai: saulėtą dieną eini pasivaikščioti su linksmu šuniuku miške. Taip, tai yra dalis veiklos, ir ji labai svarbi. Tačiau prieglaudos mechanizmas reikalauja kur kas įvairesnių kompetencijų.
Socializacija – raktas į naujus namus
Didžiausias iššūkis prieglaudoms yra ne tik pamaitinti gyvūną, bet ir paruošti jį gyvenimui šeimoje. Į prieglaudas patenka šunys ir katės, kurie nematę žmogaus meilės, buvo mušami arba visą gyvenimą praleido pririšti prie būdos. Jiems žmogus asocijuojasi su grėsme.
Čia ateina kantrių savanorių eilė. Tiesiog sėdėti voljere ir skaityti knygą, kad šuo priprastų prie žmogaus buvimo. Žaisti su baikščiu kačiuku meškere, kol jis išdrįs išlįsti iš po spintelės. Tai – socializacija. Be jos gyvūnas turi mažai šansų būti padovanotas, nes atėjęs lankytojas matys tik kampe susigūžusį, drebantį padarą. Savanoriai-socializuotojai yra tie burtininkai, kurie baimę paverčia pasitikėjimu.
Profesinė savanorystė
Galbūt jūs negalite lankytis prieglaudoje fiziškai, bet turite kitų talentų? Šiuolaikinė gyvūnų globa neįsivaizduojama be:
- Fotografų: Gera, kokybiška, emociją perteikianti nuotrauka padidina gyvūno šansus rasti namus keliasdešimt kartų. Juodas šuo tamsoje telefono kamera atrodo kaip šešėlis; profesionalo kadre jis tampa asmenybe.
- Tekstų rašytojų: Aprašymas „Draugiškas šuo ieško namų“ neveikia. Reikia istorijos. Reikia pabrėžti charakterį. Žmonės, gebantys rašyti „storytelling“ stiliumi, yra aukso vertės.
- Vairuotojų: „Gyvūnų taksi“ poreikis milžiniškas. Nuvežti katiną kastracijai, paimti sužeistą šunį iš kito miesto galo, nuvežti maisto siuntą.
- Statybininkų ir meistrų: Nuolat reikia taisyti tvoras, lopyti stogus, montuoti lentynas. Vyriškos (ir ne tik) rankos, gebančios valdyti įrankius, savaitgaliais prieglaudose yra labai laukiamos.
Laikina globa: tiltas tarp gatvės ir sofos
Tai – viena efektyviausių paramos formų, apie kurią vis dar kalbama per mažai. Laikina globa (angl. fostering) yra tarpinė stotelė. Prieglaudos dažnai būna perpildytos, jose plinta virusai, kurie pavojingi mažiems šuniukams, kačiukams ar po operacijų sveikstantiems gyvūnams.
Pasiimdamas gyvūną laikinai globai į savo namus, jūs:
- Išgelbstite gyvybę tiesiogine prasme. Atlaisvinate vietą prieglaudoje kitam nelaimėliui ir apsaugote globojamąjį nuo ligų.
- Atliekate žvalgybą. Prieglaudos streso sąlygomis sunku pasakyti, ar šuo loja, ar katinas drasko baldus, ar moka daryti „reikalus“ lauke. Namų aplinkoje atsiskleidžia tikrasis gyvūno charakteris. Ši informacija būsimiems šeimininkams yra neįkainojama.
- Patiriate džiaugsmą be ilgalaikio įsipareigojimo. Tai puikus variantas žmonėms, kurie abejoja, ar yra pasiruošę turėti augintinį visam laikui, arba tiems, kurie žino, kad po pusmečio išvyks į užsienį.
Svarbu paminėti, kad dauguma prieglaudų laikiniesiems globėjams suteikia viską: maistą, kraiką, vaistus, padengia veterinarijos išlaidas. Iš globėjo reikia tik saugios erdvės, laiko ir meilės.
Įmonių socialinė atsakomybė ir komandos formavimas
Verslo sektorius Lietuvoje vis dažniau atranda prieglaudas kaip puikią vietą komandos formavimui (teambuilding). Užuot ėjusios į boulingą ar barą, įmonių komandos važiuoja į prieglaudas: vedžioja šunis, tvarko aplinką, krauna malkas. Tai turi dvigubą naudą. Darbuotojai jaučiasi prisidėję prie prasmingos veiklos, sustiprėja tarpusavio ryšys, o prieglauda gauna didelę darbo jėgą, kuri per dieną gali nuveikti savaitės darbus.
Be to, verslas gali remti prieglaudas savo produkcija ar paslaugomis. Spaustuvės gali nemokamai atspausdinti lankstinukus, statybinių medžiagų parduotuvės – paaukoti likučius, IT įmonės – sukurti ar prižiūrėti internetinę svetainę.
Informacinė kova: „share“ mygtuko galia
Gyvename algoritmų amžiuje. Kartais paprastas įrašo pasidalinimas („Share“) socialiniame tinkle gali pakeisti likimą. Tačiau dalintis reikia protingai. Ne tik spausti mygtuką, bet ir pakviesti draugus, parašyti savo komentarą. Kuo daugiau interakcijų surenka įrašas apie ieškomus namus, tuo plačiau „Facebook“ ar „Instagram“ jį parodo.
Taip pat svarbi edukacija. Kova su nelegaliais veisėjais („daugyklomis“) yra dalis paramos prieglaudoms. Jei matote skelbimus apie parduodamus „veislinius be dokumentų“ gyvūnus, nepirkite ir įspėkite kitus. Kiekvienas nupirktas pigus „veislinis“ šuo dažnai reiškia, kad jo tėvai kankinasi narvuose, o pats šuniukas gali turėti genetinių ligų. Galiausiai tokie šunys neretai atsiduria tose pačiose prieglaudose, kai šeimininkai supranta, kad gydymas kainuos tūkstančius.
Senjorai ir „nepatogūs“ gyvūnai
Ypatingo dėmesio reikalauja senjorai ir neįgalūs gyvūnai. Parama jiems – tai aukščiausias humanizmo lygis. Prieglaudose gausu 10+ metų amžiaus šunų, kurių šansai rasti namus yra minimalūs. Tačiau finansinė parama (pavyzdžiui, virtuali globa) leidžia šiems oraus amžiaus gyvūnams gauti kokybiškus papildus sąnariams, minkštus guolius ir specialią priežiūrą. Rėmimas konkretaus „neperspektyvaus“ gyvūno yra labai asmeniška ir jautri pagalbos forma.
Emocinis aspektas: ką gauname mes?
Pabaigai, pakalbėkime apie savanaudiškąją dalį – ką iš to gauname mes? Moksliniai tyrimai rodo, kad pagalba kitiems (tiek žmonėms, tiek gyvūnams) skatina oksitocino ir dopamino gamybą smegenyse. Tai vadinamoji „padėjėjo euforija“ (helper’s high).
Lankymasis prieglaudoje daugeliui tampa terapija. Tai pabėgimas nuo ofiso intrigų, virtualaus pasaulio triukšmo ir buities rūpesčių į vietą, kurioje santykis yra grynas ir nesuvaidintas. Šuo nemeluos, kad jam patinkate. Katinas nemurks iš mandagumo. Tas tikrumo jausmas, kurį patiriame padėdami beglobiams, gydo mūsų pačių sielos žaizdas. Mes mokomės atjautos, kantrybės ir besąlygiškos meilės.
Išvada: bėgimas maratonu, ne sprintas
Parama gyvūnų prieglaudoms nėra vienkartinis veiksmas. Tai kultūra, kurią kuriame kartu. Nebūtina būti milijonieriumi ar turėti marias laisvo laiko, kad taptumėte pokyčio dalimi. Galite nupirkti vieną kokybiško ėdalo skardinę. Galite paaukoti 1,2% GPM. Galite savaitgalį pavedžioti šunį. Galite tiesiog pasidalinti įrašu ar papasakoti kaimynui, kodėl svarbu sterilizuoti augintinį.
Lietuvos prieglaudos yra pilnos ne tik liūdesio, bet ir vilties. Ir ta viltis esate jūs. Kiekvienas veiksmas, nukreiptas į gyvūnų gerovę, yra žingsnis link empatiškesnės, atsakingesnės ir šviesesnės valstybės. Tad kitą kartą, kai matysite prieglaudos prašymą pagalbai, nepagalvokite „ai, padės kas nors kitas“. Tapkite tuo „kitu“. Nes gyvūnams jūs esate visas pasaulis.