Europos istorijos metraščiuose yra įvykių, kurie tarsi galingi upių vingiai pakeičia ne tik kraštovaizdį, bet ir pačią tėkmės kryptį. Vienas tokių įvykių, palikusių neišdildomą pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos, o kartu ir visos Rytų Europos likime, yra Liublino unija. 1569 metų liepos 1 dieną pasirašytas aktas nebuvo tik sausas politinis dokumentas. Tai buvo dviejų valstybių – didingų, bet tuo metu pavojų spaudžiamų – „santuoka“, sukūrusi vieną didžiausių ir įtakingiausių to meto Europos galių – Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau, kaip ir daugelyje santuokų, po iškilminga ceremonija slėpėsi sudėtingi kompromisai, asmeninės ambicijos, neišvengiamos aukos ir ilgalaikės pasekmės, kurios Lietuvai ne visada buvo auksinės.
Šiandien, žvelgdami iš laiko perspektyvos, Liublino uniją vertiname nevienareikšmiškai. Vieniems tai – išsigelbėjimas ir klestėjimo epochos pradžia, kitiems – valstybingumo erozijos ir pamažu artėjančios pabaigos preliudija. Taigi, kas iš tiesų įvyko Liubline? Kodėl galinga Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ryžosi tokiam žingsniui ir kokią kainą jai teko sumokėti už bendrą ateitį su Lenkijos karalyste?
Priešistorė: kodėl prireikė Unijos?
Norint suprasti Liublino unijos esmę, būtina atsigręžti į praeitį. Lietuvos ir Lenkijos keliai susikirto dar 1385 metais Krėvoje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, vesdamas Lenkijos karalienę Jadvygą, buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Ši personalinė unija, sujungusi dvi valstybes per vieną valdovą, buvo pragmatiškas ir genialus to meto politinis sprendimas. Lietuva gavo sąjungininkę kovoje su Kryžiuočių ordinu ir kartu atvėrė duris į Vakarų krikščioniškąjį pasaulį. Lenkija užsitikrino rytinių sienų saugumą ir gavo galingą partnerį.
Vis dėlto, beveik du šimtmečius personalinė unija klibėjo ir braškėjo. Nors valdovai dažnai buvo bendri, abi valstybės išlaikė atskiras institucijas, kariuomenes, iždus ir, svarbiausia, politinį elitą su skirtingais interesais. Lietuvių bajorija, arba šlėkta, su pavydu žvelgė į Lenkijos ponus, kurie mėgavosi plačiomis „auksinėmis laisvėmis“ – teisėmis, kurios smarkiai ribojo karaliaus valdžią ir suteikė bajorams didžiulę galią Seime. Lietuvoje didikai, ypač tokios galingos giminės kaip Radvilos, Goštautai ar Sapiegos, turėjo kur kas daugiau įtakos nei eiliniai bajorai, o tai kėlė pastarųjų nepasitenkinimą.
Tačiau lemiamu veiksniu, pastūmusiu Lietuvą link glaudesnės sąjungos, tapo ne vidiniai nesutarimai, o mirtinas pavojus iš Rytų. XVI amžiaus viduryje vis labiau stiprėjanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, pasiskelbusi Trečiąja Roma ir siekianti atkovoti „protėvių žemes“, pradėjo Livonijos karą (1558–1583). Šis karas dėl strategiškai svarbių Livonijos žemių tapo pragaištingu išbandymu Lietuvai. Ilgas, sekinantis ir brangus karas demonstravo, kad LDK viena sunkiai atlaiko milžiniškus Maskvos resursus. Lenkija, nors ir sąjungininkė, ne visada noriai teikė pagalbą, motyvuodama, kad tai – LDK, o ne bendras, karas. Būtent tada Lietuvos politiniame elite ėmė bręsti suvokimas, kad be nuolatinės ir garantuotos Lenkijos karinės paramos išsaugoti valstybę bus beveik neįmanoma. Kelias į Liubliną buvo grįstas ne tiek meile, kiek baime ir būtinybe.
Derybų drama Liubline
1569 metų sausį į Liublino miestą suvažiavo abiejų valstybių delegacijos bendram Seimui. Atmosfera nuo pat pradžių buvo įkaitusi. Paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas, karalius ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, neturėjęs palikuonių, matė realią grėsmę, kad po jo mirties personalinė unija subyrės, o Lietuva liks viena akistatoje su Maskva. Todėl jis siekė bet kokia kaina sukurti amžiną ir neardoma sąjungą.
Lenkijos pusė, jausdama savo jėgą ir Lietuvos pažeidžiamumą, atvyko su maksimalistiniais reikalavimais. Jie siekė ne federacijos, o visiškos Lietuvos inkorporacijos į Lenkijos karalystę. Jų vizijoje Lietuva turėjo tapti tiesiog dar viena Lenkijos provincija, atsisakiusi savo atskiro statuso, valdymo ir įstatymų. Toks scenarijus lietuviams buvo absoliučiai nepriimtinas.
Lietuvos delegacijai vadovavo vienas įtakingiausių ir principingiausių to meto LDK didikų, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis. Kartu su kitais magnatais, tokiais kaip Jonas Chodkevičius, jis stojo į mūšį dėl Lietuvos suvereniteto likučių. Jie sutiko su bendru valdovu ir bendra užsienio politika, tačiau kategoriškai reikalavo išsaugoti atskirą LDK administraciją, iždą, kariuomenę ir teisinę sistemą, įtvirtintą garsiuosiuose Lietuvos Statutuose.
Derybos atsidūrė aklavietėje. Lenkai spaudė, lietuviai nesileido į kalbas. Įtampai pasiekus viršūnę, 1569 metų kovo 1-osios naktį Lietuvos delegacija, vadovaujama Radvilos Rudojo, ryžosi desperatiškam žingsniui – slapta išvyko iš Liublino, tikėdamiesi taip sužlugdyti Seimą ir priversti lenkus ieškoti kompromiso. Tai buvo drąsus, bet, kaip paaiškėjo, pražūtingas ėjimas.
Žygimantas Augustas, įsiutęs dėl tokio akibrokšto ir spaudžiamas lenkų ponų, griebėsi šantažo. Kovo 5 dieną jis išleido aktą, kuriuo nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atplėšė ir prie Lenkijos karalystės prijungė Palenkės ir Voluinės vaivadijas. Vėliau sekė dar skaudesni smūgiai – prie Lenkijos buvo prijungta Kijevo ir Braclavo vaivadijos. Lietuva per kelias savaites neteko beveik trečdalio savo teritorijos ir gyventojų. Tai buvo politinis nokautas. LDK didikai, praradę milžiniškas valdas šiose žemėse, buvo priversti grįžti prie derybų stalo, tačiau jau nebe kaip lygiaverčiai partneriai, o kaip parklupdyti prašytojai.
Kas buvo sutarta? Unijos sąlygos ir kompromisai
Sugniuždyti ir netekę didelės dalies derybinių pozicijų, lietuviai turėjo priimti lenkų diktuojamas sąlygas, nors ir su tam tikromis išlygomis. 1569 m. liepos 1 d. buvo pasirašytas ir prisiekta Liublino unijos aktas, sukūręs Abiejų Tautų Respubliką (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów).
Pagrindiniai unijos punktai skelbė:
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė susijungia į vieną, neatskiriamą ir amžiną respubliką.
- Valstybei vadovauja vienas, bendrai lenkų ir lietuvių renkamas valdovas, tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
- Įvedamas bendras Seimas, posėdžiaujantis Varšuvoje. Jame lietuvių atstovai sudarė mažumą (48 atstovai, palyginti su 122 lenkų atstovais).
- Vykdoma bendra užsienio ir gynybos politika.
- Panaikinami apribojimai lenkams įsigyti žemės ir eiti pareigas Lietuvoje, ir atvirkščiai.
Tačiau net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis lietuviams pavyko išsikovoti svarbių nuostatų, kurios bent jau formaliai išsaugojo valstybingumo elementus. Lietuva išlaikė:
- Atskirą pavadinimą – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
- Atskirą centrinę administraciją su savo kancleriu, maršalka ir kitais pareigūnais.
- Atskirą iždą ir mokesčių sistemą.
- Atskirą kariuomenę, vadovaujamą didžiojo ir lauko etmonų.
- Atskirą teisinę sistemą, paremtą Lietuvos Statutais (nors lenkai ir bandė primesti bendrus įstatymus).
Taigi, formaliai Abiejų Tautų Respublika buvo federacija, o ne unitarinė valstybė. Tačiau politinis svoris ir galia nuo pat pradžių buvo pasvirę Lenkijos pusėn. Tai buvo kompromisas, gimęs iš prievartos ir būtinybės, kuris ateinantiems šimtmečiams nulėmė Lietuvos raidą.
Unijos pasekmės Lietuvai: aukso amžius ar pabaigos pradžia?
Vertinti Liublino unijos poveikį Lietuvai – tai tarsi vaikščioti peilio ašmenimis. Neabejotinai, trumpuoju laikotarpiu unija suteikė tai, ko labiausiai reikėjo – karinį saugumą. Bendra Lietuvos ir Lenkijos karinė galia leido sėkmingai užbaigti Livonijos karą ir ilgam sustabdyti Maskvos ekspansiją. Stepono Batoro pergalės prieš Ivaną Rūstųjį būtų buvusios neįmanomos be suvienytų jėgų.
Be to, unija paskatino kultūrinę integraciją. Į Lietuvą plačiau ėmė skverbtis Renesanso, o vėliau – Baroko idėjos, architektūra, menas. Vilniaus universitetas tapo svarbiu regiono mokslo ir kultūros centru. Lietuvos bajorija gavo taip trokštas „auksines laisves“, kurios įtvirtino jų politinę galią ir teises.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje unijos kaina pasirodė esanti milžiniška. Vienas skaudžiausių padarinių – sparti Lietuvos elito polonizacija (lenkėjimas). Lenkų kalba ir kultūra tapo prestižo, aukšto socialinio statuso ir karjeros ženklu. Bendrame Seime, dvaruose, administracijoje dominavo lenkų kalba. Lietuvos didikai ir bajorai pamažu perėmė lenkiškus papročius, kalbą ir netgi ėmė save laikyti „gente Lituani, natione Poloni“ (kilme lietuviais, tautybe lenkais). Lietuvių kalba buvo nustumta į paribius, tapo tik valstiečių, „prasčiokų“ kalba, menkinamai vadinta „pagoniška“ ar „barbariška“.
Pamažu erodavo ir pats valstybingumas. Nors atskiros institucijos išliko, bendrame Seime, kur lietuviai buvo mažuma, dažniausiai nulemdavo Lenkijos interesai. Vėlesniais amžiais, ypač po XVII a. karų su Švedija ir Maskva („Tvino“), Respublika silpo. Bajorijos „auksinės laisvės“ virto anarchija, o garsusis principas „liberum veto“, leidęs bet kuriam seimo nariui sužlugdyti bet kokį įstatymą, paralyžiavo valstybės valdymą. Centrinė valdžia tapo tokia silpna, kad valstybė nebegalėjo apsiginti nuo kaimyninių absoliutinių monarchijų – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos – kišimosi. Būtent Liubline sukurta sistema, nesugebėjusi laiku modernizuotis, galiausiai ir privedė Abiejų Tautų Respubliką prie trijų padalijimų XVIII a. pabaigoje, po kurių Lietuvos vardas iš Europos politinio žemėlapio išnyko daugiau nei šimtmečiui.
Istorinė atmintis ir vertinimai šiandien
Liublino unijos palikimas – sudėtingas ir daugiasluoksnis. Lenkų istoriografijoje ji dažnai vaizduojama kaip savanoriškas, abipusiai naudingas susijungimas, didingos „aukso amžiaus“ epochos kulminacija. Tuo tarpu lietuviškoji tradicija ilgą laiką uniją vertino kur kas kritiškiau – kaip prievartinį aktą, lėmusį valstybingumo praradimą ir tautinės tapatybės krizę.
Šiuolaikiniai istorikai stengiasi rasti labiau subalansuotą požiūrį. Jie pripažįsta, kad XVI amžiaus geopolitinėje situacijoje Lietuva neturėjo daug gerų pasirinkimų. Alternatyva unijai su Lenkija galėjo būti pražūtingas pralaimėjimas Maskvai ir visiškas sunaikinimas. Unija buvo išgyvenimo kaina. Ji leido Lietuvai išlikti Vakarų civilizacijos orbitoje, nors ir kaip jaunesniajai partnerei federacinėje valstybėje.
Šiandien, kai Lietuva ir Lenkija yra lygiavertės partnerės Europos Sąjungoje ir NATO, bendra Abiejų Tautų Respublikos istorija įgauna naujų prasmių. Tai pasakojimas ne tik apie praradimus, bet ir apie šimtus metų trukusį bendrą gyvenimą, kultūrinius mainus ir bendras kovas. Liublino unija yra priminimas, kad istorija retai būna juoda ar balta. Tai didinga ir kartu tragiška dviejų tautų „santuokos“ istorija, kurios aidas vis dar skamba mūsų dabartyje, mokydamas ir įpareigodamas suprasti sudėtingą, bet neatsiejamą bendrą paveldą.