Yra šalių, kurios didžiuojasi savo virtuve. Yra šalių, kurios garsėja savo senoviniais pastatais ar gamtos stebuklais. O yra Lietuva. Šalis, kurioje frazė „antrasis čempionatas po Eurovizijos“ neegzistuoja, nes pirmas, paskutinis ir vienintelis tikrasis čempionatas visada vyksta krepšinio aikštelėje. Lietuvos krepšinio rinktinė – tai nėra tik dvylika vyrų, vilkinčių žaliai baltus marškinėlius. Tai yra tautos veidrodis, jos skaudulių, pergalių, vienybės ir nepalaužiamos dvasios simbolis. Tai reiškinys, kurį sunku paaiškinti žodžiais, bet kurį kiekvienas lietuvis jaučia širdimi.
Kai žaidžia rinktinė, sustoja laikas. Gatvės ištuštėja, barai prisipildo, o politinės rietenos nutyla. Visi – nuo vaiko iki senolio – tampa vienos komandos dalimi. Šis fenomenas, dažnai vadinamas „antrąja Lietuvos religija“, nėra tik gražus epitetas. Tai giliai istorijoje ir tautos psichologijoje įsišaknijęs reiškinys. Bet nuo ko viskas prasidėjo?
Istorinės šaknys: kaip gimė krepšinio tauta
Dažnai manoma, kad Lietuvos krepšinio istorija prasidėjo su Saboniu ir Marčiulioniu. Tačiau tiesa yra kur kas senesnė ir glaudžiai susijusi su pačios valstybės idėja. Krepšinis į Lietuvą atkeliavo tarpukariu, o jo „krikštatėviu“ pelnytai laikomas Pranas Lubinas (Frank Lubin) – JAV lietuvis, Holivudo studijos operatorius ir, svarbiausia, 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių čempionas su JAV rinktine.
Būtent P. Lubinas atvyko į Lietuvą ir atvežė ne tik žinias apie žaidimą, bet ir vakarietišką supratimą apie profesionalumą. Rezultatai buvo stulbinantys.
1937-ieji: pirmasis auksas Rygoje
1937 metai, Ryga. Antrasis Europos krepšinio čempionatas. Lietuva, turnyro debiutantė, treniruojama to paties Prano Lubino, kuris dar buvo ir žaidžiantis kapitonas, nuskynė aukso medalius. Tai buvo ne tik sportinė pergalė. Tai buvo jaunos, vos prieš kelis dešimtmečius nepriklausomybę atgavusios valstybės pareiškimas visai Europai: „Mes esame. Mes galime. Mes laimime.“
1939-ieji: triumfas namų tvirtovėje
Jei 1937-ieji buvo netikėtumas, tai 1939-ieji Kaune buvo dominavimas. Specialiai šiam čempionatui pastatyta Kauno sporto halė – pirmoji krepšinio arena Europoje – tapo Lietuvos tvirtove. Rinktinė, vėl vedama Prano Lubino, apgynė čempionų titulą. Šios dvi pergalės įtvirtino krepšinį kaip nacionalinį sportą. Tai buvo pasididžiavimo šaltinis grėsmingų debesų, tvenkusiųsi virš Europos, fone. Krepšinis tapo neatsiejama lietuviškos tapatybės dalimi dar prieš prasidedant didžiausioms XX amžiaus tragedijoms.
Sovietmetis: pasipriešinimas per „Žalgirį“ ir Seulo auksas
Sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomos Lietuvos krepšinio istoriją. Tačiau ji nenutraukė meilės šiam žaidimui. Per visą okupacijos laikotarpį krepšinis tapo tylaus pasipriešinimo forma. Lietuvos krepšininkai buvo priversti atstovauti Sovietų Sąjungos rinktinei, tačiau tautos širdis plakė už Kauno „Žalgirį“.
Legendinės „Žalgirio“ ir Maskvos „CSKA“ (Centrinis armijos sporto klubas) dvikovos tapo daugiau nei sportu. Tai buvo simbolinė kova: maža, okupuota Lietuva prieš galingą imperijos centrą. Kai Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Sergejus Jovaiša vesdavo „Žalgirį“ į pergales prieš „CSKA“, tai buvo visos tautos pergalė. Tai buvo įrodymas, kad net ir priespaudos sąlygomis lietuviškas charakteris ir talentas yra nesunaikinami.
Viršūnė pasiekta 1988 metais Seulo olimpinėse žaidynėse. SSRS rinktinės startiniame penkete žaidė keturi lietuviai: Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis ir Chomičius. Būtent jie buvo pagrindiniai vedliai, pusfinalyje įveikę JAV rinktinę ir finale iškovoję olimpinį auksą. Tačiau džiaugsmas buvo kartus. Auksas laimėtas po svetima vėliava, grojant svetimam himnui. Kaip vėliau sakys Marčiulionis, tas auksas buvo svarbus, bet jis neprilygo tam, kas įvyko vėliau.
1992-ieji: Barselonos bronza – daugiau nei medalis
1990-ieji. Lietuva vėl nepriklausoma. Tačiau valstybė žengia pirmuosius, netvirtus žingsnius. Ekonominė blokada, politinis chaosas, Sausio 13-osios įvykiai. Apie sportą, rodos, negalėjo būti nė kalbos. Tačiau Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis, jau žaidę NBA ir Ispanijoje, turėjo kitą planą. Jie suprato, kad jaunai valstybei reikia simbolinės pergalės. Reikia vėl pasirodyti pasauliui.
Lietuvos krepšinio rinktinė buvo surinkta tiesiogine to žodžio prasme „iš nieko“. Trūko pinigų aprangoms, kelionėms, draudimui. Čia į pagalbą atėjo… JAV roko grupė „Grateful Dead“. Sužavėti Lietuvos laisvės istorijos, jie ne tik skyrė solidžią finansinę paramą, bet ir padovanojo legendinius, ryškiaspalvius marškinėlius su kaukolės skeletu, dunkinančiu kamuolį („Slam-Dunking Skeleton“). Tai tapo laisvės ir maišto simboliu.
Barselonos olimpinės žaidynės. Lietuva pirmą kartą žygiuoja kaip nepriklausoma valstybė. Rinktinė, nors ir stokojanti pasirengimo, bet vedama neįtikėtinos motyvacijos, žaidžia širdimi. Ketvirtfinalyje įveikiama Brazilija, tačiau pusfinalyje tenka pripažinti JAV „Svajonių komandos“ (angl. Dream Team) pranašumą.
Tačiau svarbiausias mūšis laukė dėl bronzos. Varžovas – simbolinis. NVS (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos) komanda, po kurios pavadinimu slėpėsi buvusios SSRS rinktinės likučiai. Tie patys žaidėjai, su kuriais dar neseniai buvo kovojama petys į petį Seule. Tai buvo daugiau nei žaidimas. Tai buvo istorinis teisingumas.
Likus kelioms minutėms iki rungtynių pabaigos, rezultatas buvo lygus. Įtampa pjaustė orą. Tačiau tada Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis smeigė lemiamus taškus. Lietuva laimėjo 82:78. Ašaros aikštelėje, ašaros ant atsarginių suolelio, ašaros visoje Lietuvoje. Ta bronza svėrė daugiau nei bet koks auksas. Tai buvo galutinis taškas kovoje už laisvę. Lietuva grįžo.
Auksinė karta ir nauji triumfai
Barselonos bronza pradėjo įspūdingą Lietuvos krepšinio rinktinės erą. Komanda tapo nuolatine Europos ir pasaulio čempionatų favorite.
1995 m. Atėnai: skausmingas sidabras
Europos čempionatas Graikijoje. Rinktinė, papildyta naujais talentais kaip Artūras Karnišovas, žygiavo iki pat finalo. Ten laukė Jugoslavija, vedama Aleksandro Džordževičiaus. Tai buvo vienas dramatiškiausių ir skandalingiausių finalų Europos krepšinio istorijoje. Kontraversiški teisėjų sprendimai, Sabonio išvarymas iš aikštės ir lietuvių protestas, kai komanda trumpam paliko aikštelę… Lietuva pralaimėjo, bet tas sidabras buvo aukso vertės. O frazė „Mes dar grįšim“ tapo pranašiška.
2000 m. Sidnėjus: per plauką nuo stebuklo
Sidnėjaus olimpinės žaidynės. Lietuva vėl kovoja dėl medalių. Pusfinalyje – vėl JAV „Svajonių komanda“, nors ir nebe tokia galinga kaip 1992-aisiais. Ir įvyksta stebuklas. Lietuviai žaidžia kaip lygūs su lygiais. Visas pasaulis sulaikęs kvapą stebi, kaip maža šalis meta iššūkį NBA žvaigždėms. Paskutinėmis sekundėmis Šarūnas Jasikevičius meta tritaškį, kuris galėjo atnešti pergalę… Kamuolys atsimuša į lanką. Pralaimėjimas vos 2 taškų skirtumu (83:85). Nors ir pralaimėtas, šis mačas įėjo į istoriją kaip vienas didžiausių pasipriešinimų JAV krepšiniui. Rinktinė iškovojo antrąją olimpinę bronzą, įveikusi šeimininkus australus.
2003 m. Švedija: pagaliau auksas!
Po 64 metų pertraukos Lietuva vėl tapo Europos karaliene. Antano Sireikos vadovaujama komanda, vedama neįtikėtiną sportinę formą demonstravusio Šarūno Jasikevičiaus (turnyro MVP), nušlavė visus varžovus. Tai buvo tobulo komandinio krepšinio pavyzdys. Šaras, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas – ši komanda žaidė taip, kad džiaugėsi akis. Finale užtikrintai įveikta Ispanija su Pau Gasoliu priešakyje. Visa Lietuva šventė. Krepšinis vėl buvo pačioje viršūnėje.
Naujoji era: Valančiūno ir Sabonio karta
Legendoms baigus karjerą, atėjo natūralus persitvarkymo laikotarpis. Tačiau Lietuva niekada neiškrito iš elito. Augo nauja karta, kurios lyderiais tapo NBA bokštai – Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis (legendinio Arvydo sūnus).
Ši karta taip pat padovanojo Lietuvai įspūdingų akimirkų:
- 2010 m. Pasaulio čempionatas Turkijoje: Jauna ir ambicinga komanda, vadovaujama Kęstučio Kemzūros, netikėtai visiems iškovojo bronzos medalius.
- 2013 m. Europos čempionatas Slovėnijoje: Jono Kazlausko vadovaujami lietuviai pasiekė finalą ir pasidabino sidabru.
- 2015 m. Europos čempionatas (įvairios šalys): Dar vienas sidabras, finale nusileidus Ispanijai. Tai įrodė, kad net ir po kartų kaitos Lietuva išlieka viena stipriausių Europos komandų.
Tiesa, pastarieji metai nebuvo tokie sėkmingi. Skaudūs nepatekimai į Tokijo olimpines žaidynes ar ankstyvi pasitraukimai iš čempionatų sukėlė daug diskusijų. Tačiau tai yra natūrali sporto ciklo dalis. Lietuvos krepšinio rinktinė susiduria su naujais iššūkiais: globalia konkurencija, mažėjančia „atsarginių suolelio“ kokybe ir didžiuliu lūkesčių spaudimu.
Rinktinės fenomenas: kodėl mums tai taip svarbu?
Bet kodėl? Kodėl mažai tautai krepšinis yra kur kas daugiau nei sportas? Atsakymų yra keletas.
1. Vienybės simbolis
Lietuvos istorija paženklinta kovomis ir išbandymais. Rinktinė tapo tuo veiksniu, kuris suvienija visus – nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, socialinio statuso ar amžiaus. Kai žaidžia mūsiškiai, dingsta susiskaldymas. Lieka tik viena, trispalvė komanda.
2. Mažos šalies didelės svajonės
Būdami maža tauta, mes turime įgimtą poreikį įrodyti pasauliui savo vertę. Krepšinis tapo ta sritimi, kurioje mes ne tik lygiuojamės, bet ir dažnai dominuojame prieš didžiąsias pasaulio valstybes. Pergalės prieš JAV, Ispaniją, Rusiją ar Serbiją maitina nacionalinį pasididžiavimą ir savivertę.
3. Charakterio atspindys
Lietuvos krepšinio rinktinė dažnai laimi ne talentu (nors jo niekada netrūko), o charakteriu. Kovingumas, atkaklumas, pasiaukojimas ir komandinis darbas – tai vertybės, kurias lietuviai brangina. Matome save šiuose vyruose, kovojančiuose iki paskutinės sekundės.
4. „Šeštasis žaidėjas“ – sirgaliai
Lietuvos rinktinės sirgaliai yra reiškinys pats savaime. Tūkstančiai žmonių, keliaujančių per visą pasaulį, kad palaikytų komandą. Žaliai geltonai raudona jūra tribūnose, giedanti „Lietuva, Lietuva!“ – tai yra neįtikėtinas emocinis užtaisas, kuris dažnai tampa papildomu ginklu prieš varžovus. Ne veltui sakoma, kad Lietuva visada žaidžia namuose.
Ateities perspektyvos
Kokia Lietuvos krepšinio rinktinės ateitis? Ji, be jokios abejonės, bus kupina iššūkių. Krepšinis globalėja, atsiranda vis daugiau stiprių komandų. Tačiau Lietuvos sistema – nuo krepšinio mokyklų iki jaunimo rinktinių – išlieka viena geriausių Europoje. Jaunimo rinktinės nuolat grįžta su medaliais iš Europos ir pasaulio čempionatų, o tai rodo, kad talentų kalvė neužsidaro.
Kol auga nauji valančiūnai, saboniai ir jasikevičiai, kol kiekviename kieme vaikai mėto kamuolį į lanką svajodami užsivilkti rinktinės marškinėlius, tol Lietuvos krepšinis bus gyvas.
Lietuvos krepšinio rinktinė – tai nesibaigianti istorija. Tai istorija apie mažą tautą, kuri išmoko laimėti didelius mūšius. Tai istorija apie vienybę, ašaras, džiaugsmą ir begalinį pasididžiavimą. Ir nesvarbu, koks bus kitų rungtynių rezultatas, vienas dalykas nesikeis: kai žais Lietuva, milijonai širdžių plaks vienu ritmu.