Pasaulis, kurį dešimtmečiais laikėme savaime suprantamu, byra akyse. Globalizacijos aukso amžius, žadėjęs neribotą prekybą, laisvą kapitalo judėjimą ir taikų bendradarbiavimą, baigėsi. Jį keičia nauja, kur kas sudėtingesnė ir pavojingesnė era – geopolitinės konkurencijos ir ekonominio fragmentiškumo laikotarpis. Šiandien ekonominiai sprendimai nebėra atskirti nuo nacionalinio saugumo, o tiekimo grandinės tapo ne tik verslo, bet ir politinio spaudimo įrankiu. Šiame naujame pasaulyje mažoms, atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Lietuva, tenka nelengvas iššūkis – ne tik išgyventi, bet ir klestėti. Tai reikalauja ne tik verslo sumanumo, bet ir strateginės valstybės išminties, gebėjimo skaityti globalius ženklus ir prisitaikyti prie nuolat kintančių jėgos centrų.
Šiandieninės geopolitinės ekonomikos naujienos nebėra tik sausi skaičiai biržų suvestinėse ar tolimų šalių prekybos sutarčių apžvalgos. Tai pasakojimas apie galių persiskirstymą, ideologijų susidūrimą ir fundamentalų pasaulio tvarkos lūžį. Kiekvienas sprendimas, priimtas Vašingtone, Pekine ar Briuselyje, sukelia bangas, kurios anksčiau ar vėliau pasiekia ir mūsų krantus. Nuo lustų gamybos Taivane iki dujų kainų Europoje, nuo grūdų eksporto iš Ukrainos iki retųjų žemių metalų kasyklų Afrikoje – viskas yra susiję sudėtingu ir dažnai nematomu tinklu. Šiame straipsnyje panirsime giliau į esmines tendencijas, formuojančias naująją pasaulio ekonomiką, ir pamėginsime suprasti, ką jos reiškia Lietuvai.
Pasaulio tvarkos pabaiga, kokią pažinojome
Po Šaltojo karo pabaigos įsivyravo viltis, kad pasaulis tampa viena didele rinka. Ši idėja, paremta liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos principais, skatino tarptautines korporacijas perkelti gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis, optimizuoti logistiką iki sekundžių tikslumo ir kurti „just-in-time“ (liet. „pačiu laiku“) tiekimo grandines. Efektyvumas buvo tapęs aukščiausiu tikslu. Tačiau pamiršome vieną esminį dalyką – ši sistema rėmėsi prielaida, kad geopolitinė aplinka išliks stabili ir prognozuojama, o didžiosios galios laikysis bendrų žaidimo taisyklių. Šiandien akivaizdu, kad ši prielaida buvo klaidinga.
Pandemija pirmoji sudavė smūgį šiai trapiai sistemai. Uždarytos gamyklos ir sutrikdyti uostų darbai atskleidė, koks pažeidžiamas yra pasaulis, priklausomas nuo kelių gamybos centrų Azijoje. Vėliau sekė Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą, kuri brutaliai pademonstravo, kaip energetiniai ištekliai ir maisto produktai gali būti paversti ginklais. Šie sukrėtimai privertė Vakarų pasaulį nubusti ir permąstyti globalizacijos kainą. Efektyvumą pradėjo keisti atsparumo ir saugumo siekis. Vietoj „just-in-time“ modelio verslas ir vyriausybės pradėjo kalbėti apie „just-in-case“ (liet. „dėl viso pikto“) strategiją – gamybos grąžinimą arčiau namų (angl. reshoring, near-shoring) ir tiekimo grandinių diversifikavimą, pasikliaujant tik patikimais, bendraminčiais partneriais (angl. friend-shoring).
Drakono ir Erelio kova: technologinis karas ir jo pasekmės
Centrinė ašis, aplink kurią sukasi naujoji geopolitinė realybė, yra JAV ir Kinijos konfrontacija. Tai ne tik prekybos karas, prasidėjęs nuo muitų tarifų, bet kur kas gilesnis, egzistencinis susidūrimas dėl to, kas dominuos XXI amžiuje. Šios kovos epicentras – technologijos. Nuo 5G ryšio ir dirbtinio intelekto iki biotechnologijų ir, svarbiausia, puslaidininkių – mikroschemų, kurios yra bet kurio modernaus įrenginio smegenys.
JAV, supratusi savo priklausomybę nuo Taivano ir kitų Azijos šalių lustų gamybos, ėmėsi drastiškų priemonių. Įvesti eksporto apribojimai, neleidžiantys Kinijai gauti pažangiausių technologijų ir įrangos, reikalingos lustams gaminti. Tuo pačiu metu milžiniškomis subsidijomis skatinama lustų gamyklų statyba pačiose JAV ir sąjungininkių šalyse. Kinija atsako tuo pačiu, investuodama šimtus milijardų į savo technologinio savarankiškumo programas.
Lietuvai ir visai Europai ši kova reiškia sudėtingus pasirinkimus. Nebeįmanoma vienu metu sėkmingai prekiauti su visais. Reikia rinktis pusę, o kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą. Lietuvos sprendimas leisti atidaryti Taivaniečių atstovybę Vilniuje buvo aiškus vertybinis ir geopolitinis pasirinkimas, sukėlęs precedento neturintį Kinijos ekonominį spaudimą. Nors tai skaudžiai atsiliepė kai kuriems verslams, šis atvejis tapo pamoka visai Europai, kaip autoritariniai režimai naudoja ekonominius svertus politiniams tikslams pasiekti. Ilguoju laikotarpiu, šis iššūkis paskatino Lietuvos verslą ieškoti naujų, patikimesnių rinkų ir dar labiau integruotis į Vakarų ekonominę erdvę, kas gali tapti strateginiu pranašumu.
Europos Sąjungos atsakas: strateginės autonomijos paieškos
Suvokdama savo pažeidžiamumą, Europos Sąjunga pradėjo aktyviai kalbėti apie „strateginę autonomiją“. Šis terminas apima siekį sumažinti priklausomybę nuo išorės jėgų kritinėse srityse: energetikoje, žaliavų tiekime, sveikatos apsaugoje ir, žinoma, technologijose. Tai nereiškia protekcionizmo ar atsiribojimo nuo pasaulio. Tai reiškia gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus ir apsaugoti savo ekonominius interesus.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Europos lustų aktas (angl. European Chips Act). Juo siekiama iki 2030 metų padvigubinti ES dalį pasaulinėje puslaidininkių rinkoje, pritraukti investicijas į naujas gamyklas ir mokslinius tyrimus. Panašios iniciatyvos kuriamos ir kritinių žaliavų srityje. Suprantama, kad Europa negali pati apsirūpinti viskuo, tačiau tikslas yra diversifikuoti tiekėjus, perdirbti daugiau žaliavų pačioje Europoje ir sudaryti strategines partnerystes su patikimomis šalimis, tokiomis kaip Kanada, Australija ar Lotynų Amerikos valstybės.
Lietuva šiame procese gali rasti savo nišą. Mūsų šalis jau turi stiprų lazerių ir biotechnologijų sektorių, augančią finansinių technologijų (FinTech) ekosistemą. Investicijos į aukštąsias technologijas, mokslinius tyrimus ir inovacijas, glaudžiai bendradarbiaujant su ES partneriais, gali paversti Lietuvą svarbia grandimi Europos strateginės autonomijos dėlionėje. Mūsų gebėjimas greitai prisitaikyti ir lankstumas yra didelis pranašumas prieš senąsias, inertiškesnes Europos ekonomikas.
Energetinis karas ir žalioji transformacija – saugumo garantas
Turbūt niekas taip aiškiai nepademonstravo ekonomikos ir saugumo sąsajų kaip Rusijos energetinis šantažas. Dešimtmečius Europa, ypač Vokietija, vykdė, kaip atrodė, pragmatišką politiką, pirkdama pigias rusiškas dujas. Tačiau paaiškėjo, kad ši priklausomybė buvo didžiulė strateginė klaida. Prasidėjus karui, Kremlius užsuko dujų kranelius, tikėdamasis palaužti Europos vienybę ir paramą Ukrainai.
Šis šokas, nors ir sukėlė skausmingą energetinę krizę, tapo galingu katalizatoriumi Europos žaliajai transformacijai. Atsinaujinančios energetikos plėtra iš aplinkosauginio tikslo virto nacionalinio saugumo imperatyvu. Investicijos į vėjo, saulės, vandenilio technologijas šovė į viršų. Lietuva šioje srityje yra viena iš lyderių.
Mes jau seniai supratome energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos svarbą. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas „Independence“, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija buvo strateginiai projektai, kurie dabar atsiperka su kaupu. Šiandien Lietuva sparčiai plečia vėjo parkus jūroje ir sausumoje, skatina saulės elektrinių įrengimą. Siekis visiškai atsijungti nuo BRELL elektros žiedo ir sinchronizuotis su kontinentinės Europos tinklais yra ne techninis, o geopolitinis žingsnis, galutinai įtvirtinantis mūsų energetinį saugumą Vakarų pasaulyje. Žalioji transformacija Lietuvai nebėra tik klimato kaitos klausimas – tai išlikimo ir klestėjimo garantas neramiame regione.
Iššūkiai ir galimybės Lietuvos ekonomikai
Apibendrinant sudėtingą geopolitinės ekonomikos paveikslą, Lietuvai atsiveria tiek dideli iššūkiai, tiek unikalios galimybės. Rizikos yra akivaizdžios: esame fronto linijos valstybė, tiesiogiai jaučianti Rusijos agresijos grėsmę. Globalios prekybos fragmentacija gali pakenkti mūsų eksportuotojams, pripratusiems veikti atvirose rinkose. Didžiųjų galių kova verčia priimti sunkius sprendimus, kurie gali turėti neigiamų trumpalaikių ekonominių pasekmių.
Tačiau kiekvienoje krizėje slypi ir galimybė.
- Tiekimo grandinių trumpėjimas: Vakarų įmonėms ieškant patikimų partnerių arčiau namų, Lietuva su savo išvystyta infrastruktūra, kvalifikuota darbo jėga ir stabilia verslo aplinka gali tapti patrauklia vieta gamybai ir investicijoms. Galime tapti Europos „near-shoring“ centru tokiose srityse kaip inžinerinė pramonė, baldų gamyba, IT paslaugos.
- Aukštųjų technologijų nišos: Užuot bandę konkuruoti visur, turime susitelkti į sritis, kur jau esame stiprūs. Lazerinės technologijos, gyvybės mokslai, finansinės technologijos – tai sektoriai, kuriuose galime konkuruoti pasauliniu mastu. Valstybės parama moksliniams tyrimams, inovacijų skatinimas ir talentų pritraukimas čia yra kritiškai svarbūs.
- Energetinis pionierius: Sėkmingai įgyvendindami žaliosios energetikos projektus, galime ne tik užsitikrinti savo energetinį saugumą, bet ir tapti elektros eksportuotoja bei atsinaujinančios energetikos technologijų ir kompetencijų centru visam regionui.
- Atsparumo pavyzdys: Sėkmingai atlaikiusi Kinijos ekonominį spaudimą ir Rusijos energetinį šantažą, Lietuva įgijo unikalią patirtį ir reputaciją. Mes galime dalintis šia patirtimi su kitomis šalimis ir tapti atsparumo didinimo strategijų kūrimo lydere. Tai didina mūsų politinį svorį ir atveria naujas diplomatines bei ekonomines galimybes.
Naujoji geopolitinės ekonomikos era reikalauja nuolatinio budrumo, lankstumo ir strateginio mąstymo. Valstybė ir verslas turi veikti išvien, prognozuodami rizikas ir išnaudodami atsiveriančias progas. Tai nebe laikas pasyviai plaukti pasroviui globalizacijos upėje. Dabar metas patiems imti vairą į rankas ir laviruoti audringuose vandenyse, aiškiai suvokiant savo tikslus ir vertybes. Lietuvos istorija yra kupina iššūkių ir gebėjimo juos įveikti. Šiandieniniai išbandymai – ne išimtis. Turime visas galimybes iš šios geopolitinės audros išplaukti stipresni, atsparesni ir klestintys.