Pirmadienio rytas. Biure prie kompiuterio sėdi kolega, kurį pažįstate kaip ramų, galbūt net šiek tiek intravertišką programuotoją, arba matote vadybininkę, kuri visada pasitempusi ir punktuali. Tačiau atidžiau įsižiūrėję pastebite, kad jų rankos subraižytos, o po akimis – vos matomi nuovargio šešėliai, kurių nepaslepia net stipri kava. Tai nėra audringo vakarėlio pasekmės. Tai – savaitgalis miške, su uniforma, ginklu ir kuprine, sveriančia pusę žmogaus svorio. Tai yra KASP – Krašto apsaugos savanorių pajėgų kario kasdienybė.
Šiandieniniame geopolitiniame kontekste, kai žodis „saugumas“ įgavo visai kitą, daug aštresnę prasmę, vis daugiau Lietuvos piliečių žvilgsnius kreipia į kariuomenę. Tačiau ne visi gali ar nori mesti savo civilines karjeras, verslus ar studijas, kad taptų profesinės karo tarnybos kariais. Čia į sceną žengia unikalus, Lietuvai gyvybiškai svarbus modelis – KASP. Tai ne šiaip būrelis ar savaitgalio pramoga. Tai integrali Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų dalis, turinti gilias istorines šaknis ir labai aiškią modernią misiją.
Šiame straipsnyje mes nersime giliau nei įprasti informaciniai bukletai. Panagrinėsime, kas iš tikrųjų yra karys savanoris, kokią kainą (ne tik finansinę) jis moka, kokią naudą gauna ir kodėl būtent šios pajėgos yra vadinamos vienu efektyviausių atgrasymo elementų hibridinio karo akivaizdoje.
Kas iš tikrųjų yra KASP: Daugiau nei tik „kareivėliai“
Dažnai visuomenėje vis dar painiojamos sąvokos. Karys savanoris (KASP) nėra tas pats, kas Lietuvos šaulių sąjungos narys (šaulys), ir tai nėra šauktinis (nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba). Tai yra unikalus statusas.
KASP karys yra aktyviojo rezervo dalis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmogus pasirašo sutartį (dažniausiai ketveriems metams) ir įsipareigoja tarnauti ne nuolat, o periodiškai – dažniausiai savaitgaliais ir kasmetinių pratybų metu. Tačiau, skirtingai nei paprasto rezervo kariai, kurie geriausiu atveju pakviečiami kartą per penkerius metus atnaujinti įgūdžių, savanoriai treniruojasi nuolat. Jų įgūdžiai nerūdija.
Pagrindinis KASP tikslas – rengti karinius vienetus Lietuvos Respublikos sausumos teritorijos karinei apsaugai ir gynybai. Paprasčiau tariant – tai teritorinė gynyba. KASP kariai geriausiai pažįsta savo rajoną: kiekvieną miškelį, kiekvieną tiltą, kiekvieną aplinkkelį savo gyvenamojoje teritorijoje. Kilus grėsmei, jie veikia ten, kur gyvena. Tai sukuria milžinišką taktinį pranašumą prieš bet kokį agresorių, kuris tų vietovių nepažįsta.
Istorinė atmintis: Nuo 1991-ųjų parlamento gynėjų iki šiandienos
Negalima kalbėti apie KASP nesuvokiant šios struktūros dvasinio pamato. Savanorių pajėgos (tuometinė SKAT – Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba) gimė pačiu kritiškiausiu Lietuvai metu – 1991 m. sausio 17 d., iškart po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių.
Tai buvo žmonės, kurie prisiekė ginti atkurtą Nepriklausomybę, kai valstybė dar neturėjo nieko – nei ginklų, nei uniformų, nei struktūros. Jie stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, apsupti sovietų tankų, ginkluoti dažnai tik sportiniais šautuvais, armatūros strypais ar tiesiog begaliniu ryžtu. Šis genetinis kodas – ginti savo kiemą, savo šeimą ir savo valstybę bet kokia kaina – išliko iki šių dienų.
Šiandienos KASP karys tęsia tarpukario Lietuvos savanorių ir pokario partizanų tradicijas. Ne veltui KASP rinktinės dažnai vadinamos partizanų apygardų vardais (pvz., Didžiosios Kovos, Vyčio, Dainavos, Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių). Tai nėra tik gražūs pavadinimai – tai įpareigojimas.
Kelias į tarnybą: Ar tai skirta kiekvienam?
Dažnas mitas – kad taptum kariu savanoriu, turi būti „Rambo“ sudėjimo atletas, galintis viena ranka pakelti rąstą. Realybė yra kiek kitokia, ir ji daug labiau įkvepianti.
KASP gretose tarnauja:
- Studentai, derinantys mokslus su tarnyba;
- Įmonių vadovai ir IT specialistai;
- Ūkininkai ir mokytojai;
- Vyrai ir moterys (moterų skaičius pajėgose nuolat auga ir jos demonstruoja puikius rezultatus).
Reikalavimai yra paprasti, bet griežti: Lietuvos pilietybė, amžius nuo 18 iki 60 metų, teistumo nebuvimas ir tinkama sveikata. Būtent sveikatos patikrinimas dažnai tampa tuo pirmuoju filtru. Kariuomenės medikai netikrina, ar galite nubėgti maratoną (to išmoksite vėliau), bet tikrina, ar neturite lėtinių ligų, kurios lauko sąlygomis galėtų kelti pavojų jums ar jūsų būrio draugams.
BKK – Trijų savaičių pragaras ir rojus
Patekus į KASP, viskas prasideda nuo Bazinio kario savanorio įgūdžių kurso (BKK). Tai dažniausiai trijų savaičių trukmės intensyvūs mokymai, paprastai vykstantys Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, Rukloje.
Civiliai, kurie niekada gyvenime nelaikė ginklo, per tris savaites yra transformuojami. Jie išmoksta:
- Saugiai elgtis su ginklu (automatiniu šautuvu G-36 KA);
- Taktinio judėjimo pagrindų (kaip judėti mūšio lauke, kaip reaguoti į ugnį);
- Inžinerijos (minų laukai, apkasų kasimas);
- Topografijos (kaip nepasiklysti miške be GPS);
- Pirmosios medicinos pagalbos.
Tačiau svarbiausia pamoka BKK metu nėra techninė. Tai psichologinis lūžis. Kursantai išmoksta, kad žmogaus galimybių ribos yra daug toliau, nei jie manė. Kai atrodo, kad nebegali žengti nė žingsnio, bet šalia esantis draugas padeda panešti tavo kuprinę, gimsta tai, kas kariuomenėje vadinama „brolija“ (brotherhood). Būtent šis bendrystės jausmas dažną motyvuoja likti tarnyboje ilgus metus.
Tarnybos ritmas: Kaip suderinti dvi realybes?
Tapus kariu savanoriu, prasideda tikroji tarnyba. Įprastai tai yra nuo 20 iki 50 dienų per metus. Skamba nedaug? Tačiau pabandykite tai įterpti į dirbančio žmogaus grafiką.
Tipinis scenarijus: penktadienį po darbo karys susikrauna kuprinę ir vyksta į savo kuopą. Ten gauna ginklą, ekipuotę ir išvyksta į pratybų rajoną (dažnai – mišką). Šeštadienis ir sekmadienis praleidžiami intensyviai treniruojantis: šaudymai, pasalos, žygiai, taktika. Sekmadienio vakarą ginklas valomas (tai šventas ritualas), priduodamas, ir karys grįžta namo. Pirmadienį jis vėl civilis.
Šis „dvigubas gyvenimas“ reikalauja ypatingos disciplinos. KASP kariai išmoksta planuoti laiką geriau nei bet kokių laiko vadybos kursų absolventai. Jie turi suderinti šeimos poreikius (juk savaitgaliai dažniausiai skirti šeimai), darbdavio lūkesčius ir tarnybos pareigą.
Darbdavio požiūris: problema ar privalumas?
Vis dar pasitaiko darbdavių, kurie kreivai žiūri į darbuotoją, prašantį laisvadienio dėl karinių pratybų (nors įstatymai tai griežtai reglamentuoja ir gina karį). Tačiau modernūs, vakarietiško mąstymo verslai vis dažniau supranta: KASP karys yra svajonių darbuotojas.
Kodėl? Nes kariuomenė įdiegia savybes, kurių trūksta civilinėje rinkoje:
- Atsakomybė: Karys žino, ką reiškia atsakyti ne tik už save, bet ir už komandą.
- Streso valdymas: Jei žmogus gali priimti sprendimus šaudamas ir būdamas pervargęs miške, jis tikrai nesupanuos dėl „degancio“ projekto termino biure.
- Lojalumas ir disciplina: Kariuomenėje nėra „nenoriu“ ar „tingiu“. Yra užduotis, ir ji turi būti įvykdyta.
Ką gauna karys? Ne tik patriotiniai lozungai
Būtų naivu teigti, kad visi tarnauja tik iš gryno patriotizmo. KASP tarnyba siūlo ir apčiuopiamų naudų paketą, kuris yra stiprus motyvacinis faktorius.
1. Finansinis atlygis: Už kiekvieną tarnybos dieną yra mokama. Atlyginimas priklauso nuo karinio laipsnio. Be to, už gerus rezultatus mokamos premijos. Tai gali tapti solidžiu priedu prie pagrindinio atlyginimo, ypač studentams ar jauniems specialistams.
2. Socialinės garantijos: Kariai savanoriai pratybų metu yra draudžiami valstybės lėšomis. Taip pat kaupiamas stažas pensijai. Tarnybos metu teikiamas nemokamas maitinimas arba mokami maistpinigiai.
3. Mokslai ir karjera: Ištarnavus tam tikrą laiką ir pasiekus gerų rezultatų, atsiveria galimybės nemokamai studijuoti, kompensuojama dalis studijų kainos. Be to, KASP yra puikus startas norintiems pereiti į profesinę karo tarnybą ar struktūras kaip VAD (Vadovybės apsaugos tarnyba) ar policija.
4. Unikalios patirtys: Kur dar civilis gali legaliai išmokti šaudyti iš kulkosvaidžio, mėtyti granatas, valdyti prieštankinius ginklus „Javelin“ ar „Carl Gustaf“? Kur dar galima nemokamai išmokti lyderystės geriausiuose kursuose?
Teritorinė gynyba: Kodėl tai košmaras priešui?
Grįžkime prie karybos. Kodėl KASP yra tokia svarbi grandis? Moderniuose kariniuose konfliktuose (kaip matome Ukrainos pavyzdžiu) didelės, sunkiosios kariuomenės kolonos yra pažeidžiamos. Jos stringa, joms reikia logistikos. Čia pasireiškia „mažo karo“ (small unit tactics) efektyvumas.
KASP struktūra suskirstyta į 6 rinktines, kurios dengia visą Lietuvą. Kiekviena kuopa atsakinga už konkrečią savivaldybę ar jos dalį. Tai reiškia decentralizaciją. Jei nutrūksta ryšys su centru, KASP kuopa gali veikti autonomiškai.
Jie gali:
- Rengti pasalas logistikos konvojams;
- Vykdyti žvalgybą ir perduoti koordinates artilerijai;
- Saugoti strateginius objektus (tiltus, elektrines) nuo diversantų;
- Blokuoti priešo judėjimą.
Priešui įžengus į teritoriją, kurioje kiekvienas krūmas gali „šaudyti“, o vietiniai gyventojai (kurie dieną yra civiliai, o naktį – kariai) teikia informaciją, okupacija tampa logistiniu ir psichologiniu košmaru. KASP yra tas tinklas, kuris apraizgo visą šalį ir paverčia ją „ežio kailiu“ bet kuriam agresoriui.
Modernizacija: Nebe „miško broliai“ su senais šautuvais
Dar prieš dešimtmetį KASP aprūpinimas skyrėsi nuo reguliariosios kariuomenės („Geležinio Vilko“ ar „Žemaitijos“ brigadų). Šiandien šis atotrūkis sparčiai nyksta. Kariai savanoriai ginkluoti moderniais G-36 automatiniais šautuvais, naudoja naktinio matymo prietaisus, termovizorius, šiuolaikines ryšio priemones.
Ypatingas dėmesys skiriamas specializuotoms funkcijoms. KASP sudėtyje yra ne tik pėstininkai. Yra minosvaidžių būriai, inžinerijos specialistai, ryšininkai ir vis didesnę svarbą įgyjantys bepiločių orlaivių (dronų) operatoriai. Karas Ukrainoje parodė, kad pigūs dronai gali nulemti mūšio baigtį, todėl KASP itin aktyviai integruoja šias technologijas į savo mokymo programas.
Iššūkiai ir realybė be pagražinimų
Būtų nesąžininga piešti tik idealistinį paveikslą. Tarnyba KASP turi ir tamsiųjų pusių. Tai – fizinis skausmas, nuospaudos, šaltis, drėgmė ir nuolatinis miego trūkumas pratybų metu. Tai prarasti savaitgaliai su draugais prie ežero. Tai įtampa šeimoje, kai antroji pusė lieka viena su vaikais ir buitimi.
Pasitaiko ir biurokratijos, ir ekipuotės trūkumo tam tikrais momentais, ir rutininių, nuobodžių užduočių (pvz., budėjimų). Tačiau būtent gebėjimas ištverti nepatogumus ir yra kario charakterio dalis. KASP nėra sanatorija. Tai vieta, kurioje ugdomas atsparumas.
Pilietiškumo mokykla
Baigiant, svarbu paminėti, kad KASP atlieka ne tik karinę, bet ir socialinę funkciją. Tai geriausia pilietiškumo mokykla. Čia viename apkasų griovyje petys į petį sėdi sėkmingas verslininkas ir paprastas darbininkas. Socialiniai statusai išnyksta, lieka tik žmogaus savybės.
KASP kariai aktyviai dalyvauja ir taikos metu vykstančiose operacijose: padeda gesinti gaisrus, ieško dingusių žmonių, talkina pandemijų ar stichinių nelaimių metu. Jie yra bendruomenės ramstis.
Jeigu svarstote apie tarnybą, bet dvejojate – žinokite, kad tobulas laikas niekada neateis. Visada bus darbų, visada bus priežasčių „kodėl ne“. Bet tie, kurie išdrįsta užsivilkti uniformą, dažniausiai sako vieną: „Gailiuosi tik to, kad neatėjau anksčiau“. KASP – tai galimybė ne tik stebėti istoriją iš šono, bet ir būti pasiruošusiam ją kurti, jei to prireiks.