Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje sklandantis terminas „gynybos mokestis“ sukelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, visi suprantame geopolitinę realybę – gyvename regione, kuriame saugumas tapo nebe duotybe, o prabanga, už kurią reikia mokėti. Kita vertus, kiekvienas papildomas mokestinis pakeitimas kelia natūralų nerimą dėl asmeninės finansinės padėties. Ar tai reiškia, kad mažės atlyginimai? Ar brangs kuras? O gal tiesiog mokėsime daugiau už kasdienes prekes?
Nors politinėse diskusijose dažnai girdime abstrakčius skaičius apie procentus nuo BVP, paprastam žmogui svarbiausia yra tai, kas liks jo sąskaitoje mėnesio pabaigoje. Šiame straipsnyje atitrauksime uždangą nuo politinių lozungų ir detaliai, be užuolankų, panagrinėsime, kaip patvirtinti ir planuojami gynybos finansavimo sprendimai palies fizinius asmenis – tai yra mus visus: dirbančiuosius, vairuotojus, verslininkus ir senjorus.
Ne tiesioginis mokestis, o mokesčių mozaika
Pirmiausia, svarbu išsklaidyti vieną didžiausių mitų. Nors terminas „gynybos mokestis“ skamba kaip konkreti eilutė jūsų atlyginimo lapelyje (kaip, pavyzdžiui, PSD ar GPM), realybė yra kiek sudėtingesnė. Vyriausybė ir Seimas pasirinko ne vieno tiesioginio mokesčio įvedimo kelią, o priemonių kompleksą. Tai reiškia, kad jūsų algalapyje greičiausiai nepamatysite naujo įrašo „Už gynybą“, tačiau piniginėje pokyčius pajusite per kitus kanalus.
Tai yra strateginis sprendimas. Tiesioginis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) didinimas arba PVM kėlimas buvo svarstyti variantai, tačiau jie sulaukė didžiausio pasipriešinimo tiek iš visuomenės, tiek iš koalicijos partnerių. Todėl našta buvo paskirstyta: dalis tenka verslui (pelno mokesčio didinimas), dalis – bankams (solidarumo įnašas), o dalis – fiziniams asmenims per vartojimo mokesčius, ypač susijusius su kuru, alkoholiu ir tabaku.
Kuro akcizai: skaudžiausias smūgis vairuotojams
Bene labiausiai fizinius asmenis paliesiantis pokytis, susietas su gynybos finansavimu (nors ir motyvuojamas Žaliuoju kursu, tačiau pajamos nukreipiamos į bendrą katilą, iš kurio finansuojama gynyba), yra kuro akcizų didinimas ir anglies dvideginio (CO2) dedamosios įvedimas. Tai palies absoliučią daugumą Lietuvos gyventojų, ir ne tik tuos, kurie vairuoja nuosavus automobilius.
Benzinas ir dyzelinas
Nuo 2025 metų įsigalioja nauja tvarka, kuri kuro kainas degalinėse stums aukštyn. Prie standartinio akcizo prisideda CO2 dedamoji. Ką tai reiškia skaičiais? Ekspertai skaičiuoja, kad dyzelino kaina dėl mokestinių pakeitimų gali ūgtelėti ne keliais centais, o kur kas ženklesne suma per ateinančius keletą metų. Dyzelinas, kuris ilgą laiką Lietuvoje buvo privilegijuotas mažesniu akcizu nei benzinas, palaipsniui praranda šią „lengvatą“. Tikslas – sulyginti šių kuro rūšių apmokestinimą, motyvuojant tarša, tačiau galutinis rezultatas – brangesnė kelionė į darbą, sodą ar pajūrį.
Poveikis ne tik vairuotojams
Klaidinga manyti, kad jei neturite automobilio, kuro akcizų didinimas jūsų neliečia. Logistika yra bet kurios ekonomikos kraujotaka. Brangstantis kuras neišvengiamai didina prekių pervežimo kaštus. Tai reiškia, kad duona, pienas, statybinės medžiagos ar buitinė technika brangs, nes vežėjai šiuos kaštus perkels ant galutinio vartotojo pečių. Taigi, gynybos finansavimo dalis per kuro mokesčius palies kiekvieną pirkėją prekybos centre.
„Nuodėmės mokesčiai“: alkoholis ir tabakas
Jau tapo tradicija, kad kai valstybei reikia papildomų pajamų, pirmieji taikiklyje atsiduria alkoholis ir tabakas. Gynybos finansavimo paketas – ne išimtis. Numatyta dar sparčiau didinti akcizus šioms prekių grupėms. Tai dažnai vadinama „laimėjimo“ strategija politikams, nes didžioji visuomenės dalis pritaria žalingų įpročių branginimui.
Fiziniams asmenims, vartojantiems šiuos produktus, tai reikš tiesioginį išlaidų augimą. Skaičiuojama, kad stipriųjų gėrimų, vyno ir alaus kainos kils nuosekliai kasmet. Tas pats galioja ir cigaretėms bei vis populiarėjantiems kaitinamojo tabako gaminiams. Įdomu tai, kad čia valstybė tikisi surinkti nemenką dalį gynybai reikalingų lėšų, tačiau egzistuoja rizika: peržengus tam tikrą kainos ribą, gali suaktyvėti šešėlinė rinka arba pasienio prekyba, ypač su Lenkija, kur akcizų politika kartais būna lankstesnė.
Draudimo sutarčių apmokestinimas: idėja, kuri liko paraštėse (kol kas)
Verta paminėti ir tai, kas buvo siūloma, bet kol kas atmesta, nes tai parodo kryptį, kuria gali būti einama ateityje. Buvo aktyviai diskutuojama apie visuotinį draudimo sutarčių mokestį. Tai būtų tiesiogiai palietę fizinius asmenis, draudžiančius savo automobilius (privalomasis ir KASKO draudimas), būstą ar sveikatą.
Nors šio siūlymo (kuris būtų siekęs apie 5-10 proc. nuo įmokos vertės) kol kas atsisakyta, jis išlieka kaip „atsarginis variantas“. Jei gynybos poreikiai drastiškai augtų arba ekonomika lėtėtų ir nesurinktų planuotų pajamų iš pelno mokesčio bei akcizų, draudimo mokestis gali grįžti ant derybų stalo. Tai svarbu žinoti planuojant ilgalaikes finansines sutartis.
Pelno mokestis ir jo netiesioginė įtaka jūsų piniginei
Gynybos fondo pakete numatytas pelno mokesčio didinimas verslui. Iš pirmo žvilgsnio, fiziniam asmeniui tai gali pasirodyti nesvarbu – juk moka įmonės. Tačiau ekonomikoje viskas susiję. Padidėjęs pelno mokestis mažina įmonių galimybes investuoti į plėtrą arba… didinti atlyginimus.
Kai verslas susiduria su didesne mokestine našta, jis turi tris kelius:
- Mažinti pelno maržą (kas akcininkams retai patinka).
- Didinti prekių ir paslaugų kainas (ką pajus vartotojai).
- Optimizuoti kaštus (kas gali reikšti lėtesnį atlyginimų augimą arba mažesnį darbuotojų samdymą).
Tikėtina, kad matysime šių trijų variantų kombinaciją. Todėl nors tiesiogiai iš jūsų sąskaitos pinigai nebus nuskaičiuoti, bendras perkamosios galios augimas gali šiek tiek sulėtėti būtent dėl šios grandininės reakcijos.
Kodėl pasirinktas toks modelis, o ne paprastas PVM kėlimas?
Daugelis ekonomistų teigė, kad paprasčiausias ir efektyviausias būdas surinkti lėšas gynybai būtų buvęs PVM (Pridėtinės vertės mokesčio) padidinimas 1 ar 2 procentiniais punktais. Tai būtų generavę didžiules pajamas iš karto. Kodėl to atsisakyta?
Pagrindinė priežastis – socialinis teisingumas. PVM yra regresyvus mokestis, tai reiškia, kad jis skaudžiausiai kerta mažiausias pajamas gaunantiems asmenims. Pensininkas, pirkdamas duoną, moka tą patį PVM tarifą kaip ir milijonierius. Tuo tarpu pelno mokesčio didinimas ir akcizai (kurie yra vartojimo pasirinkimas, išskyrus kurą) laikomi socialiai jautresniu sprendimu. Tačiau, kaip minėta anksčiau, kuro kainų augimas vis tiek persiduoda į būtiniausių prekių kainas, tad visiškai apsaugoti pažeidžiamiausių grupių nepavyks.
Solidarumo įnašas: bankai moka už mus?
Viena iš ryškiausių gynybos finansavimo dalių – bankų solidarumo įnašo pratęsimas. Tai lėšos, gaunamos iš bankų viršpelnių, susidariusių dėl išaugusių palūkanų normų. Fiziniams asmenims tai gera žinia ta prasme, kad šie pinigai į biudžetą ateina ne iš jų kišenių (tiesiogiai).
Tačiau nereikia pamiršti, kad bankų pelnai generuojami iš tų pačių gyventojų ir verslo mokamų palūkanų už būsto paskolas, lizingus ir vartojimo kreditus. Tad tam tikra prasme, tie, kas turi paskolas su kintamomis palūkanomis, jau yra netiesiogiai prisidėję prie šio solidarumo mokesčio savo didesnėmis įmokomis bankams pastaruosius kelerius metus.
Saugumo kaina: ar verta mokėti?
Diskusijose apie mokesčius dažnai pamirštama kita medalio pusė – ką mes gauname už tuos pinigus. Gynybos finansavimas nėra pinigų metimas į balą. Tai investicija į elementarų fizinį saugumą. Be saugumo garantijų, krenta nekilnojamojo turto vertė, traukiasi užsienio investuotojai, o ilgalaikėje perspektyvoje – mažėja visų mūsų turtas.
Pavyzdys iš Ukrainos rodo, kad karo kaina yra nepalyginamai didesnė nei bet koks taikos metu mokamas mokestis. Sugriauti namai, prarasti verslai ir gyvybės negali būti įkainoti jokiais procentais nuo BVP. Todėl didžioji dalis Lietuvos visuomenės iš esmės pritaria didesniam finansavimui, klausimai kyla tik dėl naštos paskirstymo teisingumo.
Kur nukeliaus fizinių asmenų sumokėti pinigai?
Svarbu suprasti, kad „gynybos mokestis“ (visomis savo formomis) finansuos ne tik tankus ar raketas. Dalis lėšų skiriama civilinei saugai – slėptuvių įrengimui, perspėjimo sistemoms, kibernetiniam saugumui. Tai dalykai, kurie tiesiogiai liečia kiekvieną pilietį ekstremalios situacijos atveju. Tai savotiškas „saugumo bilietas“.
Ką daryti gyventojams? Asmeninių finansų higiena
Žinant, kad mokesčių mokestinė aplinka keičiasi ir pragyvenimo kaštai dėl gynybos finansavimo (bei kitų veiksnių) šiek tiek augs, ką gali padaryti paprastas žmogus?
- Peržiūrėti transporto išlaidas. Augant kuro akcizams, ekonomiškesnis vairavimas ar elektromobilio įsigijimas tampa ne tik ekologiniu, bet ir grynai finansiniu sprendimu.
- Vengti „blogo“ vartojimo. Akcizų didinimas alkoholiui ir tabakui yra puiki finansinė motyvacija atsisakyti žalingų įpročių. Tai vienintelė sritis, kurioje galite patys „susimažinti“ mokesčius iki nulio.
- Energetinis efektyvumas. Kadangi kuro kainos veikia ir šildymo bei kitus energetinius kaštus, investicijos į būsto renovaciją ar saulės elektrines tampa dar patrauklesnės kaip apsauga nuo infliacijos.
Psichologinis aspektas: pilietiškumas vs. prievarta
Labai svarbu, kaip šie pokyčiai komunikuojami. Jei valstybė sugebės parodyti, kad kiekvienas euras, surinktas iš padidėjusio kuro akcizo ar įmonių pelno, virsta konkrečiu saugumo elementu (pvz., Vokietijos brigados dislokavimu, oro gynybos sistemomis), visuomenės pasipriešinimas bus mažesnis.
Lietuvos gyventojai jau įrodė savo pilietiškumą aukodami milijonus „Radarom“ akcijoms. Tai rodo, kad žmonės yra pasirengę mokėti už gynybą savanoriškai. Privalomi mokesčiai visada sukelia daugiau atmetimo reakcijos, tačiau jei jie pateikiami kaip solidarumo aktas, o ne biurokratinė prievolė, jų priėmimas tampa lengvesnis.
Apibendrinimas: naujas socialinis kontraktas
Gynybos mokesčiai fiziniams asmenims Lietuvoje nėra tiesioginė duoklė, nuskaičiuojama nuo algos. Tai sudėtinga, įvairiapusė sistema, integruota į kasdienį vartojimą. Mes mokėsime daugiau pildamiesi kurą, pirkdami tam tikras prekes ir netiesiogiai per bendrą kainų lygį.
Tačiau į tai reikėtų žiūrėti kaip į naują socialinį kontraktą. Mes, piliečiai, sutinkame skirti didesnę savo pajamų dalį valstybei mainais už garantiją, kad mūsų vaikai galės augti saugioje, nepriklausomoje Lietuvoje, o mūsų uždirbtas turtas nebus sunaikintas agresoriaus. Tai brangi, bet būtina draudimo poliso rūšis, kurią, deja, privalome įsigyti visi kartu.
Ateinantys metai parodys, ar pasirinktas finansavimo modelis yra tvarus. Gali būti, kad diskusijos atsinaujins, ir ant stalo grįš PVM ar GPM klausimai. Tačiau šiandieninė žinia aiški: saugumas kainuoja, ir sąskaitą už jį, viena ar kita forma, apmokėsime mes visi. Svarbiausia – kad ši investicija atsipirktų taika.