Gedimino prospekto širdyje, tarp šurmuliuojančio miesto ir istorinių fasadų, stovi pastatas, kuris Lietuvos kultūros žemėlapyje yra kur kas daugiau nei tik plytos ir tinkas. Tai – Vilniaus mažasis teatras (VMT). Daugeliui teatro mylėtojų šis pavadinimas neatsiejamas nuo vieno vardo – Rimas Tuminas. Tai sinonimas poetiniam teatrui, giliam psichologizmui ir scenos stebuklui, kuris gimsta iš tylos, metaforos ir nepaprastos aktoriaus būties. Tačiau kas iš tiesų yra „Mažasis“? Ar tai tik didingo meistro palikimas, ar gyvas, kvėpuojantis organizmas, ieškantis savo balso šiandienos triukšme?
Įžengti į Vilniaus mažąjį teatrą – tai tarsi įžengti į kitą laiko dimensiją. Jauki, beveik kamerinė salės erdvė sukuria intymų ryšį tarp scenos ir žiūrovo, o fojė tvyro pagarbaus laukimo atmosfera. Tai „teatro-namų“ idėja, kurią nuo pat pradžių puoselėjo jo įkūrėjas. Tai vieta, kur ateinama ne pramogauti, o susitikti – su savimi, su klasika ir su amžinaisiais žmogiškaisiais klausimais. Šiame straipsnyje mes nersime gilyn į VMT istoriją, bandysime iššifruoti jo estetinį kodą ir pažvelgsime, kuo teatras gyvena šiandien, jau netekęs savo didžiojo tėvo.
Gimimas iš maišto ir svajonės: Teatro pradžia
Vilniaus mažojo teatro istorija prasideda ne nuo pastato ar dekreto, o nuo grupės jaunų, degančių akių menininkų ir jų mokytojo. Viskas prasidėjo 1988-aisiais, dar gūdžiu sovietmečiu, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (tuometinės Konservatorijos) studentų kursas, vadovaujamas režisieriaus Rimo Tumino, parodė diplominį spektaklį „Čia nebus mirties“ (pagal Valdo Kukulo ir Vytauto Bložės eiles). Tai buvo daugiau nei egzaminas. Tai buvo kartos manifestas.
Spektaklis, kupinas jaunatviškos energijos, skausmingo jautrumo ir laisvės troškimo, tapo tikru kultūriniu sprogimu. Jis kalbėjo kitaip – ne plakatiškai, o metaforiškai, ne šūkiais, o širdies virpesiais. Tai buvo atsakas į sustabarėjusią, ideologizuotą tų laikų teatro sistemą. Publika plūdo, spektaklis buvo rodomas daugybę kartų, ir tapo aišku – šis branduolys, ši aktorių ir režisieriaus sinergija, negali išsiskirstyti.
1990-aisiais, pačiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sūkuryje, oficialiai įsteigiamas Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Pavadinimas „Mažasis“ buvo ne apie dydį, o apie filosofiją. Tai turėjo būti vieta intymiam pokalbiui, kur svarbiausia – aktorius ir jo vidinis pasaulis. Pirmieji metai nebuvo lengvi. Teatras ilgai neturėjo nuolatinių namų, glaudėsi įvairiose erdvėse, tačiau svarbiausia – jis turėjo trupę. Tą legendinį Tumino kursą (tarp kurių buvo Eglė Gabrėnaitė, Arvydas Dapšys, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Larisa Kalpokaitė, Gediminas Girdvainis ir kiti), kuris tapo teatro stuburu ir jo DNR nešėju.
Nuo pat pradžių formavosi unikali teatro-namų atmosfera. Tai buvo ne darbovietė, o šeima, bendraminčių būrys, kur repeticijos trukdavo iki išnaktų, kur buvo ginčijamasi, ieškoma ir tikima teatro galia pakeisti pasaulį. Arba bent jau žmogų. Rimas Tuminas kūrė savo teatrą – ne vieno spektaklio, o visos estetinės sistemos teatrą.
Aukso amžius: Spektakliai, tapę legendomis
Dešimtas dešimtmetis ir pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio pradžia – tai VMT „aukso amžius“, kai gimė spektakliai, šiandien sudarantys Lietuvos teatro aukso fondą. Tai buvo laikas, kai Rimo Tumino režisūrinis talentas atsiskleidė visa jėga, o jo bendražygiai – scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas – tapo neatsiejama šios magijos dalimi.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994 m.)
Jei reikėtų išrinkti vieną spektaklį, simbolizuojantį VMT esmę, daugelis nedvejodami pasirinktų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną. Tai buvo ne tik spektaklis, tai buvo reiškinys. Scenoje atgijęs Lietuvos žydų (litvakų) pasaulis, jų kelionė vežimu į Vilnių pasveikinti sūnaus, buvo papasakota su tokia meile, humoru ir egzistenciniu liūdesiu, kad abejingų nelikdavo.
Spektaklis tapo Tumino poetinio teatro kvintesencija. Adomo Jacovskio sukurta scenografija – legendinis vežimas, talpinantis visą gyvenimą, ir virš scenos pakibęs apverstas miestelis – tapo chrestomatiniais įvaizdžiais. Fausto Latėno muzika virpino giliausias sielos stygas. O aktorių vaidyba (ypač Gedimino Girdvainio, Vytauto Rumšo, Arvydo Dapšio) buvo stulbinanti savo organika ir vidine tiesa. Šis spektaklis apkeliavo daugybę pasaulio šalių ir pelnė gausybę apdovanojimų, tapdamas VMT vizitine kortele.
„Maskaradas“ (1997 m.)
Michailo Lermontovo „Maskaradas“ Tumino rankose virto stulbinančio grožio ir skausmo kupina misterija. Tai buvo estetikos triumfas. Scenoje nuolat krintantis sniegas (dar vienas Jacovskio stebuklas), kaukės, šešėliai ir tragiška Arbenino (Vytautas Rumšas) istorija sukūrė hipnotizuojantį reginį.
„Maskaradas“ įtvirtino VMT kaip metaforinio, vizualiai stipraus teatro vardą. Tuminas čia tyrinėjo aistros, išdavystės ir likimo temas, o aktoriai demonstravo aukščiausią psichologinės vaidybos pilotažą. Spektaklis buvo novatoriškas savo forma, tačiau klasikinis savo turiniu, kalbantis apie amžiną žmogaus vienatvę ir pražūtingą pavydą.
Čechovo pasaulis: „Trys seserys“ (2005 m.) ir „Vyšnių sodas“ (1990 m.)
Rimas Tuminas visada buvo vadinamas vienu geriausių Antono Čechovo interpretatorių. Jo Čechovas buvo kitoks – ne buitiškas, o pakylėtas virš kasdienybės, kupinas ne tiek beviltiškumo, kiek tylios vilties ir ilgesio. „Vyšnių sodas“ buvo vienas pirmųjų VMT spektaklių, o „Trys seserys“ tapo brandaus meistro darbu.
„Trijose seseryse“ Tuminas, regis, sustabdė laiką. Spektaklis alsavo ilgesiu „į Maskvą“ – ilgesiu ne konkrečios vietos, o prarasto rojaus, geresnio gyvenimo, svajonės. Režisierius sugebėjo sukurti nepakartojamą ansamblį, kur kiekvienas personažas buvo svarbus, o scenoje tvyrojo ypatinga, čechoviška atmosfera – juoko pro ašaras atmosfera.
„Madagaskaras“ (2004 m.)
Šis Mariaus Ivaškevičiaus pjesės pastatymas buvo lūžis ne tik VMT, bet ir visoje Lietuvos dramaturgijoje. Tuminas ėmėsi šiuolaikinės lietuviškos pjesės ir pavertė ją nacionaliniu epu. Istorija apie Kazį Pakštą ir jo utopinę idėją perkelti Lietuvą į Madagaskarą virto fantasmagorišku, ironišku ir kartu graudžiu pasakojimu apie lietuvišką tapatybę, baimes ir svajones.
Spektaklis sujungė teatrą, literatūrą ir istoriją, o aktorių (ypač Arvydo Dapšio kaip Pokšto) darbai buvo tiesiog virtuoziški. „Madagaskaras“ įrodė, kad VMT moka kalbėti ne tik apie amžinąsias vertybes, bet ir apie tai, kas skauda čia ir dabar, apie mūsų nacionalinius kompleksus ir didybę.
VMT estetika: Kas yra Tumino „poetinis teatras“?
Dažnai girdime frazę „Tumino poetinis teatras“, bet ką ji iš tiesų reiškia? Tai nėra tiesiog gražūs vaizdai ar lyriškas tekstas. Tai – ištisa filosofija.
- Metafora svarbiau už buitį. Tumino teatre daiktai tampa simboliais. Minėtas vežimas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ yra ne tik transporto priemonė, bet ir likimo ratas, namai, arklidė, sinagoga – visas gyvenimo modelis. Sniegas „Maskarade“ – tai ir šventė, ir mirtį nešanti stichija, ir sielos tyrumas.
- Aktorius – centrinė figūra. Tuminas buvo aktorių režisierius. Jam rūpėjo ne tiek išorinis piešinys, kiek vidinė personažo tiesa, jo „pateisinimas“. VMT aktoriai išsiskiria gebėjimu gyventi scenoje, o ne vaidinti. Jie kuria gilius, daugiasluoksnius psichologinius portretus.
- „Tumino pauzė“. Jo spektakliuose tyla dažnai būna iškalbingesnė už žodžius. Tai pauzės, pripildytos vidinės įtampos, prasmės, nutylėjimų. Tai laikas, per kurį žiūrovas gali mąstyti ir jausti kartu su herojumi.
- Sinergija (Scenografija + Muzika). Tumino teatras neįsivaizduojamas be jo ilgamečių bendražygių. Adomo Jacovskio scenografija visada yra konceptuali, kurianti atskirą spektaklio pasaulį – asketišką, bet talpų prasmėms. Fausto Latėno muzika – tai ne fonas, o dar vienas veikiantysis asmuo, reaguojantis į aktorių būsenas, vedantis dramaturginę liniją ir sukuriantis nepakartojamą emocinį lauką.
- Juokas pro ašaras. Net ir tragiškiausiuose Tumino spektakliuose visada yra vietos humorui, švelniai ironijai. Jo personažai – gyvi žmonės, kurie moka juoktis iš savęs ir iš pasaulio absurdo, net stovėdami ant bedugnės krašto.
Gyvenimas po Meistro: Teatras šiandien ir rytoj
2007 metais Rimas Tuminas buvo pakviestas vadovauti J. Vachtangovo teatrui Maskvoje. Nors jis liko VMT meno vadovu, jo fizinis buvimas Vilniuje retėjo. Tai buvo didžiulis iššūkis teatrui, kuris buvo taip stipriai susijęs su savo įkūrėjo asmenybe. Prasidėjo naujas etapas – gyvenimas „didžiojo režisieriaus šešėlyje“ ir kartu bandymas išlaikyti aukštai iškeltą kartelę.
2024 metų pavasarį pasaulį apskriejo skaudi žinia – Rimas Tuminas mirė. Tai buvo ne tik VMT, bet ir viso pasaulio teatro netektis. Teatras neteko savo tėvo ir dvasinio vedlio. Prasidėjo sudėtingas gedėjimo ir savęs permąstymo laikotarpis.
Kuo gyvena Vilniaus mažasis teatras šiandien? Pirmiausia, jis saugo savo aukso fondą. Legendiniai spektakliai, tokie kaip „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ar „Trys seserys“ (dabar jau atnaujinta versija), vis dar yra repertuare, perduodami naujoms aktorių kartoms. Tai – teatro DNR, jo šaknys, kurias būtina išsaugoti.
Antra, teatras aktyviai ieško naujų vardų ir naujos kalbos. Čia kuria įvairių kartų režisieriai. Rimo Tumino dukra, režisierė Gabrielė Tuminaitė, tęsia tėvo liniją, derindama psichologinį realizmą su metaforišku mąstymu (pvz., spektakliai „Bedalis ir labdarys“, „Marti“). Jaunesnės kartos kūrėjai, tokie kaip Uršulė Bartoševičiūtė ar Kirilas Glušajevas, į VMT sceną atneša kitokią estetiką, aštresnes temas, labiau šiuolaikinį jautrumą.
Didžiausias šiandienos iššūkis – kaip rasti pusiausvyrą tarp legendos išsaugojimo ir būtinybės keistis? Kaip pritraukti jauną žiūrovą, neprarandant to, kas VMT darė unikalų? Teatras šiuo metu išgyvena identiteto paieškas. Jaučiasi stiprus trupės branduolys – tie patys Tumino mokiniai, kurie dabar yra scenos grandai. Jie yra tos unikalios vaidybos mokyklos sergėtojai.
Teatras taip pat ieško naujo meno vadovo, kuris galėtų nubrėžti ateities viziją – viziją, kuri gerbtų praeitį, bet drąsiai žvelgtų į ateitį. Tai nėra lengva užduotis, nes bet kas, atėjęs po Tumino, neišvengiamai bus su juo lyginamas.
Daugiau nei spektakliai: VMT pastatas ir bendruomenė
Kalbant apie VMT, negalima nepaminėti ir paties pastato Gedimino pr. 22. Šis pastatas turi savo istoriją – prieš tapdamas teatru, jis XX amžiaus pradžioje buvo žinomas kaip prabangus kino teatras „Heliopolis“. Ši istorinė aura, regis, niekur nedingo.
Pats teatras, nors ir vadinasi „Mažuoju“, turi dvi sales. Didžioji salė, nors ir talpina nemažai žiūrovų, yra suprojektuota taip, kad išlaikytų intymumą. Nėra prarajos tarp scenos ir žiūrovų, o tai leidžia aktoriaus energijai pasiekti kiekvieną. Mažoji salė (Kamerinė) skirta dar intymesniems susitikimams, eksperimentams, monospektakliams.
Tačiau VMT stiprybė visada buvo jo bendruomenė. Tai ne tik aktoriai, bet ir visi užkulisiniai darbuotojai – grimuotojai, scenos darbininkai, administratoriai. Daugelis jų čia dirba dešimtmečius, kurdami tą pačią „teatro-namų“ dvasią. Tai vieta, kurioje vis dar gyvas tikėjimas teatro misija.
Vietoj pabaigos: Legenda, kuri kvėpuoja
Vilniaus mažasis teatras yra gyvas paminklas Rimo Tumino genijui. Bet tai nėra sustingęs muziejus. Tai scena, kurioje tebepulsuoja gyvybė. Kiekvieną vakarą, kai užgęsta šviesos ir aktoriai žengia į sceną, įvyksta mažas stebuklas – tas pats, kurį Tuminas vadino „kelione į save“.
Aplankyti „Mažąjį“ šiandien – tai reiškia ne tik pamatyti legendinius spektaklius, bet ir stebėti, kaip gimsta naujas teatras. Kaip trupė, išgyvenusi didžiulę netektį, iš naujo atranda save. Vilniaus mažasis teatras buvo ir lieka kokybės, gylio ir tikrumo ženklas Lietuvos kultūriniame peizaže. Tai teatras, kuris ne pataikauja, o kalbasi. Ir kol tas pokalbis tęsiasi, tol Tumino legenda išlieka gyva.