Tamsoje skendinti scena. Tirštas, beveik apčiuopiamas rūkas. Pro jį veržiasi aštrūs, sinchronizuoti šviesos spinduliai. Keturi identiškais, minimalistiniais kostiumais vilkintys siluetai juda lyg vienas mechanizmas. Ore tvyro įtampa, o iš garsiakalbių sklinda gilus, pulsuojantis bosas ir hipnotizuojantis ritmas. Tai – ne futuristinio filmo kadras. Tai – „Solo Ansamblis“, viena unikaliausių ir didžiausią įtaką darančių šiuolaikinės Lietuvos muzikos grupių, kurių fenomeną bandome išnarplioti šiame straipsnyje.
Pats grupės pavadinimas – „Solo Ansamblis“ – yra nuostabi oksimoronas, tobulai atspindintis jų kūrybos dvasią. Tai vienišų sielų ansamblis, individualybių dermė, kurianti bendrą, vientisą ir galingą patirtį. Tai kolektyvas, kuriame kiekvienas narys yra ir solistas, ir bendro garso architektas. Jie sukūrė ne tik savo muzikinį stilių, bet ir visą estetinę visatą, kurią patys įvardijo genialiai paprastu terminu – „sad dance“ arba „liūdni šokiai“. Ir būtent šie liūdni šokiai netikėtai tapo masiniu reiškiniu, suburiančiu tūkstantines minias.
Pavadinimo Paradoksas ir Teatrinės Šaknys
„Solo Ansamblį“ sudaro keturi nariai: Jonas Šarkus (vokalas, sintezatoriai), Vytautas Leistrumas (violončelė, bosinė gitara), Gytis Koryzna (sintezatoriai, ritmas) ir Sergejus Ivanikovas (mušamieji, perkusija). Tačiau norint suprasti jų esybę, būtina žinoti, kad grupės šaknys glūdi ne tiek muzikos mokyklose, kiek teatro scenoje. Trys iš keturių narių (J. Šarkus, V. Leistrumas ir G. Koryzna) yra aktoriai, baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir ilgus metus dirbę viename ryškiausių Lietuvos teatrų – Oskaro Koršunovo teatre (OKT).
Ši teatrinė patirtis nėra tik biografijos faktas; tai grupės DNR. Jų pasirodymai – tai ne standartiniai roko ar elektronikos koncertai. Tai – spektakliai. Kiekvienas judesys, kostiumas, šviesos blyksnis yra apgalvotas ir turi prasmę. Jų sceninis įvaizdis – dažnai uniformuotas, griežtas, monochromatinis – kuria atsiribojimo, bet kartu ir bendrumo jausmą. Jie tarsi ištrina savo individualius veidus, kad taptų vienu, bendrą žinią nešančiu kūnu.
Jonas Šarkus, charizmatiškasis grupės frontmenas, scenoje dažnai atrodo lyg šiuolaikinis šamanas ar griežtas postindustrinės eros pamokslininkas. Jo vokalas – tai ne klasikinis dainavimas, o labiau ritmiškas deklamavimas, šnabždesys, kartais pereinantis į veriantį šauksmą. Tai puikiai dera su aktoriaus gebėjimu valdyti publikos dėmesį ir kurti dramatinę įtampą.
Gimimas iš Tamsos: „Sad Dance“ Filosofija
„Solo Ansamblis“ patys sukūrė terminą, geriausiai apibūdinantį jų muziką – „sad dance“. Kas tai yra? Tai muzika, kuri vienu metu verčia ir mąstyti, ir judėti. Tai garso takelis egzistenciniam nerimui, miesto vienatvei, susvetimėjimui, bet kartu – ir katarsiui, kurį galima pasiekti per šokį.
Muzikine prasme, jų stilius yra eklektiškas lydinys. Čia galima išgirsti:
- Post-punk atgarsių: Šaltas, ritmiškas būgnų garsas, dominuojanti bosinė linija, primenanti tokius grandus kaip „Joy Division“ ar „Bauhaus“.
- New Wave ir Synth-pop elementų: Hipnotizuojančios sintezatorių melodijos, kurios yra ir melancholiškos, ir pagaulios.
- Industrial muzikos griežtumo: Monotoniškas, mašinalus ritmas, kuriantis industrinio peizažo nuotaiką.
- Elektronikos: Gilūs žemi dažniai, platūs atmosferiniai garsai ir novatoriški garso dizaino sprendimai.
Vis dėlto, išskirtinis „Solo Ansamblio“ bruožas yra Vytauto Leistrumo violončelė. Šis klasikinis instrumentas, dažnai perleistas per efektų pedalus, tampa dar vienu galingu įrankiu – kartais jis atstoja riebią bosinę liniją, kartais rauda lyg vieniša siela didmiestyje. Būtent šis organikos (violončelė) ir sintetikos (sintezatoriai, ritminės mašinos) derinys sukuria tą unikalų, atpažįstamą grupės skambesį.
Jų muzika yra skirta šokti, bet tai nėra hedonistinis, linksmas pasišokimas klube. Tai greičiau ritualinis, introvertiškas judesys. Tai šokis, per kurį tu ne pabėgi nuo savo problemų, o greičiau susitinki su jomis akis į akį ir jas „iššoki“ iš savęs. Jie legalizavo liūdesį šokių aikštelėje, ir pasirodė, kad tūkstančiams žmonių būtent to ir reikėjo.
Diskografijos Evoliucija: Nuo „Roboxų“ iki „Olų“
Grupės kūrybinis kelias ryškiai atsispindi jų albumuose. Nors iki tol jie jau buvo išleidę keletą singlų, tikrasis proveržis įvyko 2016 metais, išleidus debiutinį albumą „Roboxai“.
H3: „Roboxai“ (2016) – Mechanizuotas Miestas
Albumas „Roboxai“ tapo galingu pareiškimu. Tai buvo konceptualus darbas, tyrinėjantis žmogaus ir mašinos santykį, susvetimėjimą urbanistinėje aplinkoje, rutiną ir bandymus iš jos ištrūkti. Dainos kaip „Moteris“, „Eskalatorius į Saulę“ ar titulinis „Roboxai“ greitai tapo pogrindžio hitais.
Skambesys buvo aštrus, kampuotas, sąmoningai sintetiškas. Tai buvo garso takelis naktiniam miestui – betoninėms džiunglėms, kuriose kiekvienas jaučiasi esąs robotas, atliekantis užprogramuotus veiksmus. Albumas puikiai įkūnijo grupės estetiką ir parodė, kad lietuviška muzika gali būti tamsi, protinga ir šokama vienu metu.
H3: „Olos“ (2020) – Kelionė į Pasąmonę
Po ketverių metų pertraukos, 2020-aisiais, pasirodė antrasis albumas „Olos“. Ir tai buvo kvantinis šuolis. Jei „Roboxai“ buvo apie išorinį, mechanizuotą pasaulį, tai „Olos“ tapo kelione į vidų – į pasąmonės gelmes, į pirmykštes baimes ir troškimus.
Pats albumo pavadinimas yra gili metafora. Ola – tai ir slėptuvė, ir kalėjimas; tai vieta, kurioje gali pasislėpti nuo pasaulio, bet kartu ir vieta, kurioje esi priverstas susidurti pats su savimi. Ironiška, kad albumas išėjo pačiame pandemijos ir visuotinio karantino įkarštyje, kai „olos“ (mūsų namai, butai) tapo priverstine realybe. „Solo Ansamblis“ netyčia tapo šio keisto laikmečio pranašais.
Muzikine prasme „Olos“ yra brandesnis, gilesnis ir atmosferiškesnis darbas. Skambesys tapo platesnis, erdvesnis, labiau kinematografiškas. Hitu tapusi daina „Dansingas“ (su singlu išleistu dar 2019 m.) tapo tikru „sad dance“ himnu. Kūriniai kaip „Fosforinis Baseinas“, „Baloje“ ar epinis „Netildai“ pademonstravo grupės gebėjimą kurti sudėtingas, daugiasluoksnes garsines keliones.
„Olos“ sulaukė milžiniško pasisekimo. Albumas pelnė kelias M.A.M.A. statulėles (įskaitant „Metų albumo“ ir „Metų grupės“ apdovanojimus) ir galutinai įtvirtino „Solo Ansamblį“ Lietuvos muzikos elite. Jie išaugo iš pogrindžio klubų ir surengė triumfališką, išparduotą koncertą Vilniaus Vingio parke, suburdami tūkstantinę minią bendram „liūdnų šokių“ ritualui.
Daugiau Nei Muzika: Vizualinė Estetika ir Performatyvumas
Kalbėti apie „Solo Ansamblį“ ir neminėti jų vizualinio identiteto būtų tas pats, kas kalbėti apie filmą užsimerkus. Jų estetika yra tokia pat svarbi kaip ir muzika. Tai – vientisas meno kūrinys.
Jų koncertai – tai kruopščiai surežisuoti reginiai. Dominuoja monochromatika – juoda, balta, pilki atspalviai. Apšvietimas dažnai yra kontrastingas, naudojama daug stroboskopų, kurie judesius paverčia trūkčiojančiais, mechaniškais. Rūkas yra privalomas atributas, kuriantis paslapties, sapno atmosferą, trinantis ribas tarp scenos ir žiūrovų.
Grupės nariai dažnai vilki identiškus ar labai panašius kostiumus – tai gali būti griežti švarkai, kombinezonai ar net specifinės kaukės (kaip ankstesniuose pasirodymuose). Šis nuasmeninimas yra galingas įrankis. Jis pabrėžia, kad svarbu ne individualūs muzikantai, o kolektyvinė energija, kurią jie kuria. Jie tampa idėjos mediumu, o ne tiesiog dainų atlikėjais.
Jų muzikos vaizdo klipai, dažnai kuriami bendradarbiaujant su talentingais režisieriais (pvz., Ričardu Matačiumi), yra labiau panašūs į trumpametražius meninius filmus. Jie papildo ir praplečia dainų pasaulius, kurdami siurrealistinius, metaforų kupinus vaizdinius, kurie ilgam įstringa atmintyje.
Fenomenas: Kodėl „Solo Ansamblis“ Paliečia Tiek Daug Žmonių?
Kaip grupė, grojanti tokią nišinę, tamsią ir melancholišką muziką, sugebėjo tapti viena populiariausių Lietuvoje? Kodėl jų koncertai renka arenas, o dainas mintinai moka tūkstančiai?
Atsakymų gali būti keletas:
- Autentiškumas ir Unikalumas. „Solo Ansamblis“ nesistengė nieko kopijuoti ar pataikauti radijo formatams. Jie sukūrė savo pasaulį, savo taisykles ir savo žanrą. Žmonės ilgisi atlikėjų, kurie turi aiškią viziją ir jos laikosi.
- Katarsio Poreikis. Gyvename sudėtingu, nerimo kupinu laikotarpiu. „Solo Ansamblis“ suteikia erdvę tam nerimui išgyventi. Jų muzika sako: „Normalu jaustis blogai, normalu liūdėti, bet tu gali apie tai šokti.“ Tai yra galinga terapinė priemonė.
- Lietuviškų Tekstų Galia. Grupė dainuoja išskirtinai lietuviškai. Ir tai daro meistriškai. Jų tekstai – tai poezija, kupina egzistencinių klausimų, miesto metaforų ir taiklių šiuolaikinio žmogaus būsenos pastebėjimų. Dainuodami gimtąja kalba jie kuria tiesioginį, gilų ryšį su savo auditorija.
- Vizualinis Įtaigumas. Jų koncertai yra patirtis, kuri paveikia visus pojūčius. Tai traukia žmones, ieškančius ne tik muzikos, bet ir reginio, gilesnės prasmės, bendruomeniškumo jausmo.
- Lietuviškos Melancholijos Atspindys. Galbūt „sad dance“ taip gerai „prilipo“ Lietuvoje, nes mes istoriškai esame linkę į melancholiją, į savirefleksiją. „Solo Ansamblis“ tiesiog rado šiuolaikinę, stilingą formą šiai nacionalinei būsenai išreikšti.
Pabaigos Žodis: Ansamblis, Kuris Dainuoja Solo
„Solo Ansamblis“ yra daugiau nei tik grupė. Tai – kultūrinis reiškinys, meno projektas, teatro ir muzikos sintezė, sugebėjusi paliesti pačias giliausias klausytojų stygas. Jie įrodė, kad tamsi, intelektuali ir kompromisų nepripažįstanti muzika gali būti masiškai populiari.
Jų kelias nuo teatro rūsio iki didžiausių šalies scenų yra įkvėpimas ir pavyzdys, kad stipri vizija, nuoseklumas ir teatrališkas atidumas detalei gali sukurti magiją. Kol mieste dega šviesos ir kol žmonės ieško prasmės kasdieniame chaose, „Solo Ansamblio“ „liūdni šokiai“ skambės ir toliau, vienydami tūkstančius solo sielų į vieną galingą, šokantį ansamblį.