Kiekvienam lietuviui žodis „sportas“ pirmiausia asocijuojasi su krepšiniu. Tai – mūsų antroji religija, nacionalinis pasididžiavimas ir identiteto dalis. Tačiau šalia šio milžino visada, lyg ištikimas, bet nuolat skriaudžiamas brolis, stovėjo Lietuvos futbolas. Sportas numeris vienas pasaulyje Lietuvoje dažnai yra sportas numeris du, o kartais – ir skausmo, nusivylimo bei nesibaigiančių „beveik“ akimirkų sinonimas. Visgi, nurašyti jo nevalia. Tai – fenomenas, turintis gilias tradicijas, neįtikėtiną atsparumą ir, galbūt, pagaliau bręstančią ateitį. Šis straipsnis – tai gili analizė, kas yra Lietuvos futbolas šiandien: nuo skaudžios rinktinės realybės iki A lygos atgimimo ir amžinosios stadionų problemos.
Šlovinga, bet sudėtinga Lietuvos futbolo istorija
Kalbėti apie dabartį neįmanoma neatsigręžiant į praeitį. Futbolas Lietuvoje turi senas tradicijas, siekiančias dar XX amžiaus pradžią. Tarpukariu jau vyko nacionalinės pirmenybės, tačiau tikrasis futbolo pikas, paradoksalu, buvo pasiektas okupacijos metais.
„Žalgirio“ bronza – daugiau nei futbolas
Sovietmečiu Vilniaus „Žalgiris“ buvo visos tautos pasididžiavimas. Tai buvo vienintelis Lietuvos klubas, žaidęs aukščiausioje SSRS lygoje – viename stipriausių to meto čempionatų pasaulyje. 1987-ieji tapo legenda. Tais metais „Žalgiris“, vedamas tokių meistrų kaip Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Viačeslavas Sukristovas ir Stasys Baranauskas, iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius. Tai buvo ne tik sportinis laimėjimas. Tai buvo tylus pasipriešinimas, įrodymas, kad maža tauta gali kautis su imperijos grandais. Tos rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ stadione sutraukdavo dešimtis tūkstančių, o atmosfera, pasak liudininkų, prilygdavo dainuojančiai revoliucijai.
Nepriklausomybės „Auksinė karta“
Atgavus nepriklausomybę, 1990-aisiais, subrendo nauja, neįtikėtinai talentinga futbolininkų karta. Dauguma jų, grūdintų dar „Žalgirio“ sistemoje, tapo pirmosios Lietuvos nacionalinės rinktinės branduoliu. Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Aurelijus Skarbalius, Gintaras Staučė, vėliau prie jų prisijungęs Edgaras Jankauskas (vienintelis lietuvis, laimėjęs UEFA Čempionų lygą) – šie vardai kėlė siaubą ne vienai Europos komandai.
Tai buvo „beveik“ era. Atrankoje į 1996 m. Europos čempionatą lietuviai iki paskutinių turų kovėsi dėl kelialapio, įspūdingai nugalėję Ukrainą ir Kroatiją. Atrankoje į 1998 m. Pasaulio čempionatą tik pralaimėjimas paskutinėse rungtynėse Airijoje užkirto kelią į atkrintamąsias. Ši karta įrodė, kad Lietuvos futbolas gali būti konkurencingas.
Nacionalinė rinktinė: Tautos skausmas ir pasididžiavimas
Nuo tų auksinių laikų Lietuvos futbolo rinktinė tapo savotišku nacionalinio optimizmo (ar pesimizmo) barometru. Kiekvienas atrankos ciklas pradedamas su slapta viltimi, o baigiamas… na, dažniausiai nusivylimu. Tačiau net ir šiame nusivylimų fone būta akimirkų, kurios įėjo į istoriją.
Kas pamirš legendines 2006-ųjų lygiąsias 1:1 Neapolyje su tuometiniais pasaulio čempionais italais? Arba 2008-ųjų pergalę 3:0 prieš Rumuniją? Ar lygiąsias su pajėgia Škotijos rinktine? Tai buvo momentai, kai atrodė, jog stebuklas įmanomas. Rinktinės marškinėlius vilkėjo tokie atsidavę žaidėjai kaip Tomas Danilevičius (rezultatyviausias visų laikų žaidėjas), Deividas Šemberas (daugiausiai rungtynių sužaidęs futbolininkas), Marius Stankevičius, Saulius Mikoliūnas.
Šiandieninė rinktinė, vadovaujama tos pačios „Auksinės kartos“ atstovo Edgaro Jankausko, išgyvena sudėtingą kartų kaitą. Iškritimas į žemiausią UEFA Tautų lygos C divizioną buvo skaudus smūgis. Tačiau net ir tamsoje yra šviesos spindulių. Jaunojo Gvido Gineičio įsitvirtinimas Italijos „Serie A“ klube „Torino“ yra didžiulė viltis. Lyderio vaidmens vis tvirčiau imasi Fedoras Černychas, Arvydas Novikovas. Rinktinė ieško savo veido, ir nors pergalių trūksta, sirgalių palaikymas, ypač namų rungtynėse, išlieka stebėtinai stiprus.
A Lyga: Vietinis čempionatas ant permainų slenksčio
Nacionalinės rinktinės stiprybė tiesiogiai priklauso nuo vietinio čempionato lygio. Lietuvos „Optibet A Lyga“ per pastaruosius tris dešimtmečius matė visko: nuo galingų, bet trumpalaikių projektų iki skaudžių bankrotų ir lėto atgimimo.
Kritusios imperijos: FBK „Kaunas“ ir „Ekranas“
2000-aisiais Lietuvos futbolą dominavo du klubai. Vladimiro Romanovo valdomas FBK „Kaunas“ buvo tapęs tikra hegemonu, susišluodavusiu titulus ir netgi buvusiu per plauką nuo patekimo į UEFA Čempionų lygos grupių etapą (legendinė kova su „Liverpool“ ir Glazgo „Celtic“). Tuo tarpu Panevėžio „Ekranas“ buvo stabilumo ir gero valdymo pavyzdys, taip pat ilgai dominavęs lygoje.
Deja, abiejų klubų istorijos baigėsi liūdnai – finansiniai nemokumai ir bankrotai. Tai buvo skaudi pamoka visam Lietuvos futbolui: sėkmė, pastatyta ant vieno žmogaus ar vieno rėmėjo pinigų, yra itin trapi.
Naujoji era: „Žalgirio“ proveržis ir auganti konkurencija
Pastarasis dešimtmetis priklauso Vilniaus „Žalgiriui“. Klubas, atsikūręs po finansinių sunkumų, tapo profesionalios vadybos pavyzdžiu. „Žalgiris“ ne tik dominavo A Lygoje, bet ir pasiekė tai, kas atrodė neįmanoma – 2022 metais tapo pirmuoju Lietuvos futbolo klubo istorijoje, patekusiu į UEFA Konferencijų lygos grupių etapą. Tai – istorinis pasiekimas, atnešęs ne tik finansinę naudą, bet ir neįkainojamos patirties bei pasitikėjimo.
Tačiau „Žalgirio“ dominavimas nėra absoliutus. Labai stipriai iškilo Marijampolės „Sūduva“, kuri kelerius metus iš eilės atėmė iš vilniečių titulą ir taip pat sėkmingai žaidė Europos taurių atrankose. Pastaraisiais metais čempionais tapo ir FK „Panevėžys“, o stabiliai auga tokie klubai kaip „Kauno Žalgiris“ ir „Hegelmann“. A Lyga tapo kur kas konkurencingesnė, profesionalesnė ir įdomesnė žiūrovui. Nors lankomumas vis dar yra problema, kokybės kreivė akivaizdžiai kyla aukštyn.
Infrastruktūros Vėžys: Kodėl Lietuva neturi stadiono?
Tai yra pati skaudžiausia ir labiausiai pūliuojanti Lietuvos futbolo (ir ne tik) žaizda. Nacionalinis stadionas Vilniuje. Šis pavadinimas tapo korupcijos, neveiksnumo ir nacionalinės gėdos simboliu. Dešimtmečius besitęsianti statybų (ar tiksliau – nestatymo) saga tapo anekdotu, į kurį juokinga žiūrėti tik iš šono.
Faktas, kad Europos Sąjungos sostinė neturi normalaus, tarptautinius reikalavimus atitinkančio futbolo stadiono, yra sunkiai suvokiamas. Lietuvos rinktinė ilgus metus buvo priversta žaisti LFF (buvusiame „Vėtros“) stadione – mažame, su dirbtine danga, kuri toli gražu nėra tinkama aukščiausio lygio futbolui.
Šviesa tunelio gale: Kauno pavyzdys
Kol Vilnius skendo popieriuose ir teismuose, Kaunas ėmėsi darbų. 2022 metais atidarytas rekonstruotas S. Dariaus ir S. Girėno stadionas tapo tikru išsigelbėjimu. Modernus, jaukus, daugiau nei 15 000 žiūrovų talpinantis stadionas pagaliau leido Lietuvai turėti futbolo namus, į kuriuos negėda pasikviesti varžovų. Būtent čia dabar žaidžia nacionalinė rinktinė, būtent čia vyksta pagrindinės A lygos ir taurės finalo rungtynės.
Kauno pavyzdys įrodė, kad stadioną pastatyti įmanoma. Tai taip pat davė impulsą kitiems miestams – gerėja infrastruktūra Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Telšiuose. Be to, suprantant mūsų klimato sąlygas, vis daugiau investuojama į universalius sporto maniežus, kurie leidžia futbolininkams treniruotis ištisus metus. Visgi, kol Vilniuje nestovės Nacionalinis stadionas, ši tema išliks gėdinga.
Jaunimo ugdymas: Kur dingsta talentai?
Kiekviena diskusija apie futbolo ateitį neišvengiamai pasisuka link jaunimo. Ir čia problemų taip pat netrūksta. Lietuva turi talentingų vaikų – tą įrodo pavieniai blyksniai, kaip minėtas Gvidas Gineitis, ar anksčiau buvę pavyzdžiai.
Pagrindinė problema – praraja (angl. *the gap*) tarp jaunimo ir vyrų futbolo. Turime Nacionalinę futbolo akademiją (NFA) Kaune, stiprias privačias akademijas Vilniuje (BFA, „Žalgirietis“) ir kituose miestuose. Vaikai iki 16-17 metų dažnai atrodo neprastesni už savo bendraamžius iš stipresnių šalių. Tačiau perėjimas į profesionalų futbolą yra tragiškai sudėtingas.
A lygos klubai, spaudžiami siekti greitų rezultatų, dažnai mieliau renkasi vidutinio lygio legionierių, o ne investuoja laiką į jauno lietuvio integraciją. Dėl to talentingiausi jaunuoliai, kartais per anksti, išvyksta į užsienio klubų akademijas, kur daugelis jų tiesiog prapuola – sėdi ant suolo, praranda žaidybinę praktiką ir užgęsta.
Lietuvos futbolui gyvybiškai trūksta nuoseklios, vieningos jaunimo ugdymo sistemos ir didesnio trenerių pasitikėjimo jaunais žaidėjais. B lygų stiprinimas, dublerių komandų svarba ir trenerių edukacija yra kertiniai akmenys, be kurių tvirtos ateities pastatyti nepavyks.
Moterų futbolas: „Gintros“ hegemonija ir augantis potencialas
Nors dažniausiai kalbame apie vyrų futbolą, būtina paminėti ir sparčiai augantį moterų futbolą. Šioje srityje Lietuva turi vieną išskirtinį fenomeną – Šiaulių „Gintros“ (anksčiau „Gintra-Universitetas“) klubą. Ši komanda yra absoliuti Lietuvos čempionato hegemonė, laiminti titulus dešimtmečiais.
Svarbiausia, kad „Gintra“ reguliariai ir sėkmingai atstovauja Lietuvai UEFA Moterų Čempionių lygoje, dažnai pasiekdama atkrintamųjų etapus ir kovodama su stipriausiais Europos klubais. Tai – didžiulis įkvėpimo šaltinis jaunoms mergaitėms, besirenkančioms šią sporto šaką. Nors moterų A lyga ir nacionalinė rinktinė dar turi daug kur augti, potencialas yra akivaizdus.
LFF: Kritikos smaigalyje ir būtinybė keistis
Neįmanoma kalbėti apie Lietuvos futbolą nepaminint jo pagrindinės valdymo organizacijos – Lietuvos futbolo federacijos (LFF). Ilgus metus LFF buvo kritikos smaigalyje, kaltinama stagnacija, neskaidrumu, prastu valdymu ir atotrūkiu nuo futbolo bendruomenės. Dažni skandalai ir „betonine“ vadinama vadovybė buvo tapę kliūtimi, o ne pagalba sporto šakos vystymuisi.
Pastaraisiais metais įvyko pokyčių. Naujoji LFF vadovybė, vadovaujama Edgaro Stankevičiaus, deklaruoja skaidrumo, atvirumo ir sisteminių pokyčių kursą. Patvirtinta ilgalaikė futbolo strategija, daugiau dėmesio skiriama masiniam futbolui, infrastruktūrai ir jaunimo programoms. Nors pokyčiai vyksta lėtai, o pasitikėjimas dar tik turi būti užsitarnautas, jaučiasi noras keisti įsisenėjusias problemas. Nuo LFF efektyvumo ir skaidraus UEFA bei FIFA lėšų paskirstymo tiesiogiai priklausys, ar Lietuvos futbolas pajudės į priekį.
Išvados: Ar Lietuvos futbolas turi ateitį?
Taigi, grįžkime prie pradinio klausimo. Ar Lietuvos futbolas, esantis galingame krepšinio šešėlyje, turintis gėdingą infrastruktūros situaciją sostinėje ir nuolat nuviliančią rinktinę, turi ateitį?
Atsakymas yra vienareikšmiškas: taip. Bet su daugybe „bet“.
Lietuvos futbolas turi ateitį, nes tai yra populiariausias sportas pasaulyje, ir jo trauka natūraliai veikia jaunąją kartą. Jis turi ateitį, nes pagaliau turime modernų stadioną Kaune, kuris rodo pavyzdį. Jis turi ateitį, nes Vilniaus „Žalgirio“ patekimas į Konferencijų lygą pralaužė psichologinį barjerą ir įrodė, kad net ir iš skurdžios A lygos galima pakilti į Europos elitą. Jis turi ateitį, nes turime talentų, tokių kaip Gvidas Gineitis, žaidžiančių aukščiausiame lygyje.
Tačiau tam, kad ši ateitis taptų realybe, reikia nuoseklaus ir sunkaus darbo. Reikia pagaliau išspręsti Nacionalinio stadiono klausimą. Reikia, kad LFF taptų skaidria ir efektyvia organizacija. Reikia, kad A lygos klubai labiau pasitikėtų jaunais lietuviais. Ir reikia, kad mes, sirgaliai, suprastume, jog futbolo sėkmė, skirtingai nei krepšinio, nėra greitas sprintas, o ilgas ir kartais skausmingas maratonas.
Lietuvos futbolas yra atsparus. Jis išgyveno okupacijas, bankrotus, korupcijos skandalus ir begalę skaudžių pralaimėjimų paskutinėmis minutėmis. Bet jis vis dar čia. Ir kol vaikai spardys kamuolį kiemuose, kol „Žalgiris“ kels aistras Europos turnyruose ir kol rinktinė, net ir pralaimėdama, sugebės suvienyti tūkstančius stadione – Lietuvos futbolas gyvuos.