Kiekvienais metais pasaulio lyderiai, diplomatai, mokslininkai, aktyvistai ir verslo atstovai susirenka į didžiulį, sudėtingą ir dažnai prieštaringai vertinamą renginį – Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją, geriau žinomą kaip COP (angl. Conference of the Parties). Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nesibaigiantis politinis maratonas, kupinas biurokratinio žargono ir sunkiai įgyvendinamų pažadų. Tačiau po oficialių pranešimų ir žiniasklaidos antraščių fasadu slypi dešimtmečius trunkanti kova dėl mūsų planetos ateities – kova, kurios rezultatai, nors ir lėti, formuoja pasaulį, kuriame gyvename ir gyvensime.
Šios konferencijos nėra tik susitikimai. Tai – globalus mechanizmas, bandantis suderinti beveik 200 valstybių ekonominius, socialinius ir politinius interesus su negailestinga mokslo realybe. Tai vieta, kur mažytės salų valstybės, kurioms kyla tiesioginė išnykimo grėsmė, turi galimybę akis į akį kalbėtis su galingiausiomis pasaulio ekonomikomis, atsakingomis už didžiausią taršos dalį. Norint suprasti šių konferencijų reikšmę, būtina leistis į kelionę per jų istoriją, suprasti jų vidinę virtuvę ir įvertinti pasiektus laimėjimus bei skaudžias nesėkmes.
Nuo Rio vilties iki Kioto įsipareigojimų: kelio pradžia
Modernios klimato diplomatijos šaknis galima atsekti iki 1992 metų, kai Rio de Žaneire įvyko legendinis Žemės aukščiausiojo lygio susitikimas. Tai buvo laikas, kai pasaulis, ką tik išėjęs iš Šaltojo karo gniaužtų, rodėsi kupinas optimizmo ir noro bendradarbiauti. Būtent čia buvo priimta Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK, angl. UNFCCC) – pamatinis dokumentas, pripažinęs klimato kaitos problemą ir nustatęs tikslą stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) koncentraciją atmosferoje. Konvencija įtvirtino esminį, bet iki šiol ginčus keliantį principą: bendrą, bet diferencijuotą atsakomybę. Tai reiškia, kad nors visos šalys turi prisidėti prie kovos su klimato kaita, išsivysčiusios šalys, kurios istoriškai labiausiai prisidėjo prie taršos, turi prisiimti didesnę naštą.
Rio konferencija nustatė pamatą, tačiau trūko konkrečių, teisiškai įpareigojančių įsipareigojimų. Šis trūkumas buvo ištaisytas 1997 metais trečiojoje šalių konferencijoje (COP3) Japonijos mieste Kiote. Čia gimė garsusis Kioto protokolas – pirmasis istorijoje tarptautinis susitarimas, nustatęs privalomus ŠESD mažinimo tikslus išsivysčiusioms šalims. Pagal jį, 37 pramoninės valstybės įsipareigojo sumažinti savo emisijas vidutiniškai 5 % žemiau 1990 metų lygio per pirmąjį įsipareigojimų periodą (2008–2012 m.).
Kioto protokolas buvo revoliucinis žingsnis. Jis įdiegė lanksčius mechanizmus, tokius kaip taršos leidimų prekyba, kurie tapo šiuolaikinės klimato politikos dalimi. Vis dėlto, jo poveikį smarkiai apribojo tai, kad didžiausia pasaulio ekonomika – Jungtinės Amerikos Valstijos – nors ir pasirašė, vėliau jo neratifikavo, baimindamosi neigiamo poveikio savo ūkiui. Be to, protokolas nenustatė jokių įpareigojimų sparčiai augančioms besivystančioms ekonomikoms, tokioms kaip Kinija ir Indija, kas tapo nuolatiniu įtampos šaltiniu.
Kopenhagos nusivylimas ir Paryžiaus triumfas
Po Kioto sekė ilgi derybų metai, bandant susitarti, kas bus toliau. Kulminacija turėjo įvykti 2009 metais Kopenhagoje (COP15), iš kurios buvo tikimasi visapusiško, teisiškai įpareigojančio susitarimo, pakeisiančio Kioto protokolą ir įtrauksiančio visas pasaulio šalis. Lūkesčiai buvo milžiniški, tačiau konferencija baigėsi chaosu ir didžiuliu nusivylimu. Paskutinę naktį, už uždarų durų, kelių galingiausių valstybių lyderiai parengė teisiškai neįpareigojantį Kopenhagos susitarimą, kurį daugelis šalių sutiko tik „pastebėti“, bet ne formaliai priimti.
Nors Kopenhagos konferencija dažnai laikoma nesėkme, ji vis dėlto atnešė svarbių pokyčių. Joje pirmą kartą buvo įtvirtintas tikslas apriboti globalų atšilimą iki 2 laipsnių Celsijaus, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu. Taip pat buvo įtvirtinta idėja, kad išsivysčiusios šalys turėtų iki 2020 metų mobilizuoti 100 milijardų JAV dolerių per metus, kad padėtų besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita ir prisitaikyti prie jos padarinių.
Po Kopenhagos fiasko prireikė šešerių metų intensyvios diplomatijos, kad pasitikėjimas būtų atkurtas. 2015 metais Paryžiuje (COP21) įvyko tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma. Beveik 200 valstybių vienbalsiai priėmė Paryžiaus susitarimą – istorinį, universalų ir teisiškai įpareigojantį dokumentą, tapusį nauju klimato politikos pagrindu.
Paryžiaus susitarimo genialumas slypi jo architektūroje. Vietoj Kioto protokolo „iš viršaus į apačią“ modelio, kai kelioms šalims primetami konkretūs tikslai, Paryžiaus susitarimas veikia „iš apačios į viršų“ principu. Kiekviena šalis pati nustato savo nacionaliniu lygmeniu nustatytus įnašus (angl. Nationally Determined Contributions, NDCs) – planus, kaip ji ketina mažinti savo emisijas. Susitarimas įpareigoja ne pasiekti konkretų skaičių, o turėti tokį planą, jį reguliariai atnaujinti ir dėti visas pastangas jam įgyvendinti. Tai leido įtraukti visas šalis, įskaitant JAV ir Kiniją.
Svarbiausi Paryžiaus susitarimo tikslai:
- Išlaikyti pasaulinės temperatūros kilimą „gerokai žemiau“ 2°C, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, ir siekti, kad jis neviršytų 1.5°C.
- Didinti gebėjimą prisitaikyti prie neigiamų klimato kaitos padarinių.
- Suderinti finansinius srautus su mažo anglies dioksido kiekio ir klimato atsparumą užtikrinančios plėtros keliu.
Susitarime taip pat įdiegtas vadinamasis „reketo mechanizmas“ (angl. ratchet mechanism) – kas penkerius metus vykstantis pasaulinis įvertinimas (Global Stocktake), kurio metu apžvelgiama, kaip visam pasauliui sekasi siekti bendrų tikslų. Pirmasis toks vertinimas įvyko 2023 metais ir jo išvados buvo aiškios: pasaulis daro pažangą, bet jos tempas yra pavojingai lėtas.
Po Paryžiaus: nuo taisyklių iki veiksmų
Konferencijos po Paryžiaus buvo skirtos susitarimo pavertimui veikiančia sistema. Marakeše (COP22) buvo pradėtas darbas ties „Paryžiaus taisyklių knyga“, Katovicuose (COP24) sutarta dėl daugumos techninių detalių, o Glazge (COP26), 2021 metais, šis darbas buvo galutinai baigtas. Glazgo klimato paktas taip pat pirmą kartą JT dokumente aiškiai paminėjo būtinybę mažinti anglies naudojimą ir laipsniškai atsisakyti neefektyvių iškastinio kuro subsidijų.
Egipto kurorte Šarm aš Šeiche vykusi COP27 (2022 m.) įėjo į istoriją dėl vieno proveržio – po ilgų ir įtemptų derybų buvo sutarta įsteigti „Praradimų ir žalos“ (angl. Loss and Damage) fondą. Šis fondas skirtas padėti pažeidžiamiausioms šalims, kurios jau dabar patiria negrįžtamus klimato kaitos padarinius – kylančio jūros lygio naikinamas pakrantes, ilgalaikes sausras ar ekstremalias audras. Tai buvo didžiulė moralinė pergalė besivystančioms šalims, dešimtmečius reikalavusioms pripažinti, kad prisitaikyti prie kai kurių pokyčių jau nebeįmanoma – belieka tik atlyginti žalą.
Naujausias ir vienas svarbiausių etapų įvyko 2023 metų pabaigoje Dubajuje (COP28). Ši konferencija buvo išskirtinė ne tik dėl to, kad vyko naftos turtinguose Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir jai pirmininkavo nacionalinės naftos kompanijos vadovas, kas sukėlė didžiulį aktyvistų pasipiktinimą. Svarbiausia, kad čia buvo apibendrinti pirmojo Pasaulinio įvertinimo rezultatai ir priimtas sprendimas, kuris nustebino daugelį skeptikų. Galutiniame dokumente visos šalys sutarė dėl būtinybės „pereiti nuo iškastinio kuro“ (angl. transitioning away from fossil fuels) energetikos sistemose. Nors frazė „laipsniškas atsisakymas“ (phase-out), kurios reikalavo daugelis, nebuvo įtraukta, tai vis tiek yra pirmas kartas, kai visų trijų iškastinio kuro rūšių – anglies, naftos ir dujų – ateitis buvo taip aiškiai įvardinta kaip baigtinė.
Konferencijų užkulisiai: kas iš tiesų vyksta?
Dvi savaites trunkančios COP konferencijos – tai milžiniškas, pulsuojantis organizmas. Jose dalyvauja ne tik tūkstančiai oficialių delegatų iš visų pasaulio šalių, bet ir dar didesnis būrys stebėtojų: mokslininkų, pristatančių naujausias Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitas, nevyriausybinių organizacijų, ginančių aplinkosaugos ar socialinio teisingumo interesus, jaunimo aktyvistų, reikalaujančių drąsesnių sprendimų, vietinių ir čiabuvių bendruomenių atstovų, dalijančiųsi savo tiesiogine patirtimi, ir, žinoma, verslo bei pramonės lobistų, siekiančių paveikti sprendimus sau naudinga linkme. Būtent lobistų, ypač iš iškastinio kuro pramonės, gausa kasmet kelia vis daugiau kritikos ir abejonių dėl proceso skaidrumo.
Derybos vyksta keliais lygiais. Techniniai ekspertai derasi dėl sudėtingų formuluočių ir taisyklių, o aukščiausio lygio politikai – ministrai ir valstybių vadovai – atvyksta konferencijos pabaigoje, kad išspręstų pačius opiausius klausimus, kurių nepavyko suderinti žemesniu lygiu. Šalys buriasi į derybinius blokus, tokius kaip Europos Sąjunga, „Skėtinė grupė“ (Umbrella Group, jungianti ne ES išsivysčiusias šalis, kaip JAV, Kanada, Australija), G77 ir Kinijos blokas (atstovaujantis besivystančioms šalims) ar Mažų salų valstybių aljansas (AOSIS), kurio moralinis balsas derybose yra itin stiprus.
Lietuva klimato kaitos derybose
Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, klimato kaitos konferencijose dalyvauja ir derasi kaip bendro ES bloko dalis. Tai suteikia mums kur kas daugiau svorio, nei turėtume veikdami po vieną. ES tradiciškai yra viena iš ambicingiausių derybų dalyvių, siekianti griežtesnių taršos mažinimo tikslų ir raginanti kitas šalis sekti jos pavyzdžiu. Lietuvos poziciją formuoja ir nacionaliniai interesai, ir bendri ES tikslai, įtvirtinti Europos žaliajame kurse. Mūsų šalies indėlis – tai įsipareigojimai pereiti prie atsinaujinančios energetikos, didinti energijos efektyvumą, modernizuoti pramonę ir žemės ūkį. Sprendimai, priimti Dubajuje ar Glazge, tiesiogiai veikia Lietuvos politiką, skatindami greitesnę transformaciją ir suteikdami pagrindą investicijoms į žaliąsias technologijas.
Ar visa tai – tik „bla, bla, bla“?
Garsioji Gretos Thunberg frazė „bla, bla, bla“ puikiai atspindi nusivylimą, kurį daugelis jaučia stebėdami lėtą derybų procesą. Kritikai teigia, kad konferencijos yra virtusios brangiu cirku, kuriame sakomos gražios kalbos, o realūs veiksmai atsilieka. Pažadai dažnai lieka neįgyvendinti, pavyzdžiui, 100 milijardų dolerių per metus klimato finansavimo tikslas buvo pasiektas tik su dvejų metų vėlavimu. Atotrūkis tarp to, ką šalys pažada savo NDC planuose, ir to, ką reikia padaryti norint pasiekti 1.5°C tikslą, tebėra milžiniškas.
Tačiau nurašyti šių konferencijų kaip beverčių būtų klaida. Nepaisant visų trūkumų, tai yra vienintelis globalus forumas, kuriame visos pasaulio šalys sėda prie bendro stalo spręsti egzistencinės grėsmės. Būtent šių konferencijų dėka klimato kaita išliko politinės darbotvarkės viršūnėje. Būtent čia gimė Paryžiaus susitarimas, kuris dabar yra teisinis pagrindas klimato veiksmams visame pasaulyje. Būtent čia mokslas (per IPCC) turi tiesioginį kanalą politikams. Šios konferencijos sukuria spaudimą vyriausybėms, skaidrumą ir atskaitomybę. Jos suteikia platformą tiems, kurių balsas kitu atveju nebūtų išgirstas.
Klimato kaitos konferencijos nėra panacėja. Jos – ne stebuklinga lazdelė, kuri vienu mostu išspręs klimato krizę. Tai – lėtas, skausmingas ir netobulas procesas. Tačiau tai yra procesas, be kurio mūsų galimybės išvengti katastrofiškų klimato kaitos padarinių būtų kur kas menkesnės. Kiekvienas susitarimas, kiekviena eilutė derybų tekste, dėl kurios kovojama iki paryčių, yra mažas žingsnis į priekį ilgoje ir sunkioje kelionėje. Kelionėje, kurios sėkmė lems ne tik politikos, bet ir visos žmonijos ateitį.